Lotynų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S +link
Žymos: Žyma: Pasikartojantys simboliai Vizualus redagavimas
Eilutė 17:
 
== Istorija ==
Lotynų kalba iš pradžių kalbėjo Lacijaus tautos [[Roma|Romos]] apylinkėse. [[IV a. pr. m. e.]] prasidėjo [[romėnai|romėnų]] ekspansija [[Apeninų pusiasalis|Apeninų pusiasalyje]]. Visą Apeninų pusiasalį [[Romos imperija|Roma]] nukariavo [[III a. pr. m. e.]] pirmojoje pusėje. Lotynų kalba, asimiliuodama kitas kalbas bei tarmes, pasidarė romėnų [[valstybinė kalba|valstybine kalba]]. NukariautuoseNukariautuqweqweqwszsdasdasdasdasdzxzxcweqweqweqweqweqweasose kraštuose lotynų kalba buvo įvedama kaip administracijos ir teismo kalba.
 
Mūsų eros pradžioje lotynų kalba, nustelbdama vietines Romos imperijos provincijų kalbas, įsigalėjo [[Galija|Galijoje]] (dabartinės [[Prancūzija]], [[Belgija]], [[Nyderlandai]], [[Liuksemburgas]], dalis [[Vokietija|Vokietijos]] ir [[Austrija|Austrijos]], [[Šveicarija]]), [[Pirėnų pusiasalis|Pirėnų pusiasalyje]] (dabartinės [[Ispanija]] ir [[Portugalija]]), [[Dunojus|Dunojaus]] baseine (dabartinės [[Rumunija]] ir [[Moldavija]]) ir Šiaurės Afrikoje (dabartiniai [[Alžyras]], [[Marokas]], [[Tunisas]]). Šių šalių tautų kalboje atsirado lotynų kalbos elementų. Vakariniuose Romos imperijos pakraščiuose susidarė vadinamoji romaniškoji kalba (''lingua Romana''). Žlugus Romos imperijai, romaniškoji kalba kiekviename krašte pradėjo savaimingai plėtotis. Nuo VII a. ėmė formuotis naujos kalbos, vadinamos [[romanų kalbos|romanų kalbomis]]: ([[italų kalba|italų]], [[ispanų kalba|ispanų]], [[portugalų kalba|portugalų]], [[prancūzų kalba|prancūzų]], [[rumunų kalba|rumunų]] ir kt.). Paplitus lotynų kilmės kalboms (ispanų, portugalų, prancūzų) Amerikos žemyne, Pietų ir Centrinė Amerika imta vadinti [[Lotynų Amerika]].