Raudondvario dvaras (Kaunas): Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Raudondvario dvaras''' (arba '''Raudondvario pilis''') stovi [[Raudondvaris|Raudondvaryje]], dešiniajame [[Nevėžis|Nevėžio]] krante. Architektūros ansamblis, kurį sudaro XVII a. 1-osios pusės renesanso pilies rūmai, šiaurinė ir pietinė oficinos, oranžerija, liokajaus namas, arklidės, ūkvedžio namelis, šiaurinis ir pietinis svirnai, ledainė ir parkas (užveistas XIX a.). Pilyje veikia kompozitoriaus [[Juozas Naujalis|J. Naujalio]] memorialinis muziejus (nuo [[2002]]  m.). Parke organizuojami koncertai, festivaliai, parodos ir kiti renginiai.

[[1615]]  m. [[rugsėjo 2]] dieną Kauno vėliavininkas [[Jonas Dziavialtauskas]] laiške LDK dvarionui [[Mikalojus Kiška II|Mykolui Kiškai]] užsimena apie pilį. [[1652]]  m. dvarą iš [[Jonas Eustachijus Kosakovskis|Jono Eustachijaus Kosakovskio]] įsigijo J. Radvila. Pasakojama, kad pilies pamatus padėti įsakiusi pati [[Barbora Radvilaitė]]. [[1662]]  m. iš [[Radvilos|Radvilų]] jį įsigijo [[Vorlovskiai]], XVIII a. 2-ojoje pusėje [[Zabielos]], o [[1819]]  m. dvarą įsigijo [[Tiškevičiai]], kurie suremontavo dvaro rūmus, pastatydino papildomų pastatų (oranžeriją, svirnus, arklides ir kt.), įrengė parką.

[[1831 sukilimas|1831  m. sukilimo]] metu rūmai apdegė, todėl [[1832]]–[[1840]]  m. Tiškevičiai juos atstatė ir šiek tiek rekonstravo, buvo pertvarkyti ir papildomai pastatyti kiti mūriniai dvaro pastatai: oranžerija ([[1837]]–[[1839]]  m.), pietinės oficinos antrasis aukštas ([[1839]]  m.), šiaurinė oficina ([[1840]]  m.), XIX a. viduryje  – arklidės ir ratinė. Po [[1855]]  m. rekonstrukcijos jie tapo dar puošnesni ir įgijo [[neogotika|neogotikos]] bruožų. Darbams vadovavo [[Cezaris Anikinis]]. Valdant Tiškevičiams (iki [[1915]]  m.) dvaras garsėjo kaip kultūros ir meno centras. Rūmuose buvo dailės galerija, biblioteka (apie 10–20 tūkst. knygų ir rankraščių, siekiančių XVI–XVII amžių).

[[Pirmasis pasaulinis karas|I pasaulinio karo]] metais dvaro rūmuose buvo įsikūrusi vokiečių [[Oberostas|Oberosto]] valdybos būstinė. [[1927]]–[[1942]]  m. rūmuose Lietuvos moterų globos komitetas įsteigė vaikų namus. [[1944]]  m. besitraukdami vokiečiai sunaikino rūmus ir oranžeriją, juos sudegino.

[[1958]]  m. dvare įsikūrė Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institutas. [[1959]]–[[1973]]  m. pagal architektų S. Čerškutės ir V. Jurkšto projektą pilies dvaro ansamblis buvo atstatytas, paryškinti renesanso bruožai. Dabar rūmai priklauso Žemės ūkio institutui (nuo [[1996]]  m. institutas priklauso [[LŽŪU]]). [[1994]] m. dvaro rūmuose įrengta Raudondvario ir grafų [[Tiškevičiai|Tiškevičių]] istorijos ekspozicija, taip pat ekspozicija kompozitoriaus [[Juozas Naujalis|J. Naujalio]] atminimui, o [[2002]]  m. [[sausio 1]] d. jo garbei čia atidarytas memorialinis muziejus. Atkurta grafų dvaro vėliava. [[2008]]  m. dvaro ansambliui suteiktas kultūros paminklo statusas.

Šalia dvaro [[1834]]  m. buvo įkurtas pilies parkas, rekonstruotas XX amžiuje. Šiaurinis parko pakraštys pereina į mišką. Čia auga [[raudonasis klevas]], [[veimutinė pušis]], [[kryminė liepa]], pavasarį pražystantys edelveisai. Parko takeliai veda link [[Nevėžis|Nevėžio]] kraštovaizdžio draustinio. Senasis („vestuvinis“) takas veda link Raudondvario medelyno, kur gausu dekoratyvinių medžių ir krūmų. Draustinis apima Nevėžio slėnį (kylant aukštyn nuo tilto ties Raudondvariu), įkurtas siekiant išsaugoti Nevėžio erozinį senslėnį ir jo kraštovaizdį bei retųjų augalų bendrijas.

Vokiečių rašytojas [[Arnoldas Cveigas]] parašė romaną „Mindaugas II“ ([[1937]]  m., lietuvių kalba [[1955]]  m.), kur aprašomi Raudondvario rūmų kambariai ir knygos. Taip atsitiko dėl to, kad I pasaulinio karo metu Raudondvaris tapo okupacinės valdžios būstine, o jos spaudos skyriuje ir dirbo rašytojas.