Palemonas (legendinis asmuo): Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 7:
Pasak dalies minėtų šaltinių, I a. pr. m. e. Romos Respublikoje vykstant pilietiniam karui, Pompėjaus laivyno vadas Publijus Libonas, kurį vėlesniais laikais Lietuvoje žmonės esą ėmė vadinti „Palemonu“, paliko tėvynę ir išvyko į šiaurę kartu su žmona, vaikais bei 500 Romos patricijų. Apiplaukę Europą, jie išlipo į krantą ties [[Nemuno delta|Nemuno žiotimis]]; toliau tie pabėgėliai esą plaukę Nemunu iki [[Dubysa|Dubysos]], o ties pastarosios žiotimis, ant [[Palemono kalnas|gražios ąžuolais apaugusios kalvos]] įkūrę pilį ar šventyklą.
Pasak Palemono legendos „metraštinės“ versijos, Palemonas buvo Romos imperatoriaus [[Neronas|Nerono]] giminaitis; gelbėdamasis nuo Nerono persekiojimų, jis su šeima ir 500 valdinių pabėgęs iš Italijos ir apsigyvenęs prie Nemuno, Jūros bei Dubysos upių. Iš Palemono vaikaičių esą kilo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir kunigaikščiai Keblaičiai, [[Alšėniškiai]] bei [[Giedraičiai (giminė)|Giedraičiai]], o iš kartu su Palemonu į Lietuvą neva atvykusių Romos patricijų palikuonių – didikai [[Goštautai]], [[Davainos]] ir [[Manvydai]].
Istoriografijoje nuo XVIII a. antrosios pusės Palemonas laikomas Lietuvos metraščių legendinės dalies fiktyviu personažu.
| |||