Tureto sindromas: Skirtumas tarp puslapio versijų

{{Kateg}}

 

 

Tourette sindromas yra paveldimas neuropsichiatrinis sutrikimas, prasidedantis vaikystėje ir pasižymi daugialypiais fiziniais (motoriniais) tikais ir bent vienu balsiniu (foniniu) tiku. Šie tikai atsiranda ir išnyksta, gali būti laikinai numalšinti ir įvyksta pasireiškus išankstiniam potraukiui. Tourette apibūdinamas kaip tikus sukeliančių sutrikimų spektro dalis, įtraukianti laikinus, praeinančius ir pasikartojančius (chroniškus) tikus.

 

[[Vaizdas:Smegenų_skiltys,_kurių_veiklos_sutrikimai_turi_įtakos_Tourette_sindromui.png|thumb|Kaktinė ir smilkininė smegenų skiltys]]

 

Yra skiriami motoriniai ir vokaliniai tikai, kurie gali būti paprasti (pvz., mirksėjimas, kaklo trūkčiojimas, pečių traukymas, liežuvio iškišimas, akių nukreipimas į vieną pusę, grimasos, atsikrenkštimas, šnarpštimas) ar kompleksiniai (pvz., šokinėjimas, savo kūno daužymas, tam tikrų žodžių kartojimas, socialiai nepriimtinų žodžių kartojimas (koprolalija), savo sukurtų garsų ar žodžių kartojimas (palilalija). Palilalija gali pasireikšti garsais primenančiais šuns lojimą, murkimą. Tikai subjektyviai suvokiami kaip judesiai, kuriems negalima pasipriešinti, tačiau paprastai valios pastangomis juos pavyksta tam tikram laikui nuslopinti. Jų sunkumas gali smarkiai kisti nuo trumpalaikių iki nepraeinančių, menkai pasiduodančių gydymui. Pastebėta, kad tikus paaštrina stresas, nuovargis, susijaudinimas, o miegant jie išnyksta. Kartu su tikais dažnai pastebimi įkyrumai bei impulsyvumo apraiškos.

 

Remiantis neuropsichiatrijos klinikos vaikų ligoninėje Vankuveryje esančia tarptautine duomenų baze (dabar talpinančia 8000 asmenų, turinčių Tourette sindromą duomenis) apskaičiuota, kad 12% visų sindromo atvejų prasideda vaikams iki 4 metų amžiaus ir tik keletas taip anksti kaip 1-2 metų amžiaus.

 

Neurofiziologinių tyrimų rezultatai rodo, kad tikai yra susiję su dopamino ir serotonino apytakos disinhibicija bei disfunkcija smegenų žievės ir dryžuotojo kūno, bei pogumburio ir smegenų žievės laiduose. Tyrimų metu buvo nustatyta sumažėję metabolizmas ir kraujo apykaita pamato mazguose, ypač uodeguotame branduolyje, gumbure, blyškiajame kamuolyje, kiaute ir frontotemporalinės smegenų žievės, ypač prefrontalinės ir pridėtinės motorinių sričių aktyvumo padidėjimas.

 

Viena iš pamato mazgų funkcijų, – tai priklauso nuo jų struktūros ir lokalizacijos, – yra slopinti ar pristabdyti nepageidaujamas motorines “programas”. Normos atveju tam tikros pamato mazgų neuronų sankaupos leidžia selektyviai atlikti norimus motorinius judesius. Kartu vyksta antagonistinių ir panašių judesių slopinimas kaimyninėse kūno dalyse. Todėl manoma, kad tikai pasireiškia dėl šios slopinimo funkcijos trūkumo.

 

Specifinių laboratorinių, genetinių tyrimų nėra. Diagnozuojant šį sutrikimą svarbūs klinikiniai simptomai ir jų eiga, bei kitų priežasčių, galinčių sukelti tikus, atmetimas. Norint diagnozuoti Tourette sindromą, laikomasi kriterijaus, kad tikai turi tęstis apie 1 metus, pasikartodami kasdien daug kartų ar su nedidele pertrauka tarp jų (t.y. periodas be tikų neturi tęstis daugiau kaip 3 mėn.).

 

Lėtiniai tikai, Tourette sindromas dažnai pasireiškia tos pačios šeimos nariams. Galima manyti, kad tai susiję su autosominiu dominantiniu paveldimumu, o šiuos sutrikimus koduojantį geną su skirtinga ekspresija ir penetracija turi apie 1 proc. populiacijos.

 

[[Vaizdas:Smegenų_dalys,_siejamos_su_savikontrole_ir_judėjimu.gif|thumb|Prefrontalinė žievė ir pridėtinė motorinė sritis]]

 

Gydant vaikų ir paauglių tikus ar Tourette sindromą stengiamasi ne pašalinti tikus, o padidinti jų kontrolę, sumažinti pacientų diskomfortą ir sumišimą bei padėti jiems geriau funkcionuoti.

Medikamentinis gydymas rekomenduojamas ne visiems vaikams ir paaugliams, kuriems pasireiškia tikai, ir yra skiriamas tuo atveju, kai tikai blogina tokių vaikų ir paauglių gyvenimo kokybę, t.y. kai ima trukdyti bendrauti su bendraamžiais, neigiamai veikti mokymąsi, trikdyti įprastą veiklą.

[[Vaizdas:Smegenų_dalys,_reguliuojančios_kūno_judesius.gif|thumb|Uodegotasis kamuolys, blyškusis kūnas ir kiautas]]

 

Tourette sindromas gali būti „išaugamas“. Sindromo eiga yra kintantis procesas. Simptomai gali visiškai baigtis (bei gali sugrįžti) ar nuslopti tiek, kad jau nebeatitiktų sindromo kriterijų. Pavyzdžiui, obsesiniams – kompulsiniams sutrikimamams kriterijus yra jausti simptomus mažiausiai valandą per dieną. Tourette sindromo atveju, mažai daliai asmenų visi tikai pranyksta ilgam laikotarpiui, bet žymiai didesnei jie susilpnėja iki tokios ribos, kad tampa nebesvarbūs ir nepastebimi, nors kai kurie tikai vis dar pasireiškia.

 

„Žmonės taip besielgiančiųjų dažnai nesupranta, – pasakoja Harvardo medicinos mokyklos neurologijos profesorė Elis Flaherti (Alice Flaherty) – Juos laiko nenormaliais. Žmonėms atrodo, jog toks elgesys gali būti būdingas tik psichiškai nesveikiems. Arba galvoja, kad toks žmogus jiems gali būti pavojingas. Maždaug 10 proc. sergančiųjų Tourettte sindromu būdingas simptomas, vadinamas kaprolalija, kitaip tariant – nevaldomas keikimasis ir nešvankybių kalbėjimas. Žmones necenzūrinės tirados ir gestai dažniausiai glumina. Gali atrodyti, kad jie taip garsiai kalba specialiai, kad žmones įpykdytų.“

 

„Nuo sergančiųjų Tourette sindromu nusisukama ne todėl, kad jie – asocialūs, o todėl, kad taip priimta manyti, – tvirtina neurologas Dž. Bronšteinas. – Visuomenėje šis susirgimas suprantamas klaidingai. Žmonės turėtų suprasti, jog sergantieji Tourette sindromu nenori pridaryti nemalonumų, niekam nenori pakenkti, įžeisti. Jie tiesiog negali kontroliuoti savo elgesio.“

 

Tourette sindromas yra dar gana mažai ištirtas neuropsichiatrinis sutrikimas. Dėl šios priežasties juo sergantieji susiduria su tokiomis problemomis kaip ilgai nenustatoma diagnozė, iki šiol nerastas veiksmingas tikinių sutrikimų gydymas. Taip pat, Touretto sindromas sukelia ir nemažai socialinių problemų. Visuomenė yra dar per mažai informuota apie šį sutrikimą, todėl pastebimas mažas jos tolerancijos lygis sergančiųjų atžvilgiu. Paskutiniu metu atlikta keletas mokslinių eksperimentų, kurie galimai taps alternatyva tikų gydymui.