Pelkių augalai – [[durpojai]] – daug kuo skiriasi nuo kitose augavietėse augančių augalų, nes jie prisitaikę prie specifinių sąlygų. Durpojai auga durpėse – substrate, kuriame yra daug vandens, bet mažai deguonies. Todėl durpojai dažnai neturi pagrindinės šaknies, o pridėtinės šaknys auga horizontaliai, kartais net aukštyn. Durpinis substratas yra blogas šilumos laidininkas, todėl pavasarį pelkė įšyla vėliau, ir augalų [[vegetacija]] vėluoja. Pelkių vandenyje yra nemažai kenksmingų junginių, todėl augalai jo siurbia labai mažai, gyvuoja tarsi sausros sąlygomis ir savo sandara primena sausų vietų augalus – turi siaurus plaukuotus lapelius, kai kurie yra visžaliai. Vasarą pelkių augalus neigiamai veikia dideli temperatūrų skirtumai paviršiuje ir gilesniuose durpių sluoksniuose. Dėl nepalankių sąlygų augalai auga labai lėtai. Apie šimtą metų pelkėje auganti [[paprastoji pušis]] gali būti 1-4 m aukščio, ji labai skiriasi nuo augančių sausumoje. Aukštapelkių centre, dažniausiai ant kiminų kemsų, auga nykštukinė pušaitė (''Pinus sylvestris f. Pumila''), visai neturi kamieno, o jos šakos driekiasi pažeme. Panašiose augavietėse auga ir 1-3 m aukščio išauganti pušaitė (''P. sylvestris f. wilkomii''), savo išvaizda primenanti eglutę. Jos apatinės besidriekiančios šakos kartais būna ilgesnės už ją pačią. Aukštapelkėse labiausiai paplitusios 1-6 m aukščio pušaitės (''P. sylvestris f. litwinowii''), kurių šakų vainikas užima tik trečdalį stiebo. Į sausumos pušis labiau panašios 8-15 m aukščio pušys (''P. sylvestris f. uliginosa''), augančios pelkių pakraščiuose, pelkinių [[ežeras|ežerų]] pakrantėse.
