Storosios žarnos divertikuliozė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Storosios žarnos divertikuliozė''' ({{la|diverticulosis coli}}) – tai sutrikusios [[ Gaubtinė žarna|gaubtinės žarnos]] motorikos koordinacijos sukelta liga, pasireiškianti padidėjusiu žarnos vidaus slėgiu, nuo kurio atsiranda divertikulų, sukeliančių komplikacijas. Divertikulas – tai įgyta gaubtinės žarnos būklė, atsiradusi žarnos gleivinei ir pogleiviui išsiveržus per raumeninį žarnos dangalą.

Daugiausia divertikulioze serga išsivysčiusių šalių gyventojai. Šia liga beveik neserga Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos gyventojai, kurie vartoja mažai apdorotus, daug [[Celiuliozė|ląstelienos]] turinčius maisto produktus. D. P. Burkittas 1974 m. nustatė, kad Ugandos gyventojo organizmas per 24 valandas vidutiniškai pašalina 400 g išmatų, o anglo – tik 100 g kietų išmatų per penkias dienas. Vegetarai divertikulioze serga 3–5 kartus rečiau nei ne vegetarai. Moterys serga du kartus dažniau už vyrus. JAV apie 50 proc. vyresnių nei 60 metų žmonių yra susidarę divertikulų, iš jų apie 10 proc. yra simptominiai. Apie 75 proc. pacientų tereikia pakeisti mitybą, kad būklė pagerėtų, tik 1 proc. pacientų tenka gydyti chirurginiu būdu.

Du veiksniai lemia divertikulų susidarymą: padidėjęs žarnos vidaus slėgis ir sumažėjęs žarnos sienelės atsparumas tempimui. Žarnos sienelės elastingumas labai priklauso nuo amžiaus, mitybos ir kai kurių ligų. Jei žarnos vidaus slėgis nepadidėja, divertikulai nesiformuoja ir divertikulioze nesusergama. Divertikuliozė pasižymi propulsinių [[Peristaltika|peristaltikos]] bangų derinimo sutrikimu. Normaliai susitraukus vieniems žiediniams raumenims, atsipalaiduoja toliau esantys žiediniai raumenys ir išilginiai raumenys stumia išmatas. Sergant divertikulioze, toliau esantys žiediniai žarnos sienelės raumenys neatsipalaiduoja, dėl to padidėja žarnos vidaus slėgis. Divertikulų atsiradimą lemia trys veiksniai: genetiniai, aplinkos ir [[Epidemiologija|epidemiologiniai]].

## [[Pūlinys|Abscesas]], [[Pūlynas|flegmona]];

## Gaubtinės žarnos [[Fistulė|fistulės]];

Pacientai skundžiasi pilvo skausmu, kuris sustiprėja prieš tuštinimąsi, praeina pasituštinus arba išėjus dujoms. Skausmas gali būti dieglių ir spazmų pobūdžio, gana stiprus, varginantis pacientą. Pastebėta, kad skausmas susijęs su stresu, maistu. Dažnokai pasireiškia pykinimas, kartais vėmimas ir kiti nelabai specifiniai virškinamojo kanalo ligų simptomai (rėmuo, nevirškinimas, pilvo išsipūtimas). Tiriant pacientą, randama skausminga, spazmuojanti riestinė žarna. Kitų objektyvių simptomų rasti nepavyksta. RRS neinformatyvi. Irigoskopija parodo divertikulus, jų paplitimą, dydį. Paprastai divertikulai yra ovalios formos, nefiksuoti, šiek tiek prisipildo, jei žarna pripildyta kietai, pasituštinus juose kontrasto nelieka. Žarnos sritis, kurioje yra divertikulų – dažniau riestinė žarna, spazmuoja, susiaurėja, išgauba tankesnė ir „aštri“. Kiti tyrimai (kraujo, šlapimo, [[Kolonoskopija|kolonoskopija]]) nekomplikuotos simptominės divertikuliozės diagnostikai neinformatyvūs.

*[[Inkstų akmenligė]]; nustatyti padeda irigoskopija, inkstų tyrimas ultragarsu, šlapimo tyrimas.

Gydymas priklauso nuo ligos stadijos ir komplikacijų.
*Radus besimptomius divertikulus, pacientui tereikia rekomenduoti valgyti daug ląstelienos turinčio maisto ir gerti pakankamai skysčių.

*Simptominė nekomplikuota divertikuliozė:

**Konservatyvaus gydymo tikslas – sumažinti žarnos vidaus slėgį ir pašalinti ligos simptomus, nes pašalinti divertikulus įmanoma tik chirurginiu būdu.

**Chirurginis gydymas, anksčiau gana plačiai taikytas Vakaruose, neduoda gerų rezultatų, todėl dabar nekomplikuota gaubtinės žarnos divertikuliozė gydoma konservatyviai. Tinkama mityba yra svarbiausia gydymo dalis. Patariama valgyti:

***Daug daržovių, vaisių, rupių miltų gaminių.

***Gausiai vartoti skysčių (ne mažiau kaip 2 litrus per dieną).

***Kviečių sėlenų. Užpylus šaltu vandeniu, vartojama pagal schemą didinant kiekį nuo 1–2 valgomųjų šaukštų pirmąją savaitę iki 4–5 valgomųjų šaukštų ketvirtąją savaitę (jei reikia). Laipsniškai didinti suvalgomų kviečių sėlenų kiekį būtina tam, kad žarnynas priprastų prie padidėjusio išmatų kiekio. Jei pacientui atsiranda raižančių pilvo skausmų arba jie stiprėja, sėlenų kiekį reikia didinti lėčiau, gerti daugiau skysčių.