Čerkesija: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 pridėtas baitas ,  prieš 5 metus
S
Automatinis santrumpų taisymas.
S (Automatinis santrumpų taisymas.)
Šiam silpstant čerkesai vėl tapo nepriklausomi. Rytinę Čerkesijos dalį užvaldė osetinų [[Alanijos karalystė]], o vakarinį pakraštį (Tamanės pusiasalį) – rusėnų [[Tmutarakanas]]. Tuo metu pietuose sustiprėjo [[Gruzijos karalystė]], kuri rėmė krikščionybę čerkesų tarpe. Iš šio laikotarpio išlikusios Gruzijos stiliaus bažnyčios.
 
Nuo XI a. į regioną migravo tiurkų ([[kumanai|kumanų]]) kilmės gentys, kurios apsigyveno vietinių čerkesų tarpe ir tapo svarbia regiono tautine mažuma. Juos senieji gyventojai vadino [[taulai]]s (t. y. „kalniečiais“). Iš jų susiformavo dabartinės [[balkarai|balkarų]] ir [[Karačiajai|karačiajų]] etninės grupės. Panašiu metu iš pietų į Čerkesiją migravo čerkesams lingvistiškai giminingi [[abchazai]], kurių diaspora čia apsistojusi tapo žinoma kaip [[abazinai]].
 
Pradedant XII a. regioną pasiekė [[Genujos respublika|genujiečiai]], tuo metu aktyviai vykdę prekybą Juodojoje jūroje. Svarbiausios jų kolonijos Čerkesijoje buvo [[Matrega]], [[Slavianskas prie Kubanės|Kopa]], [[Anapa|Mapa]], Bata, [[Gelendžikas|Maurolokas]] ir [[Sočis|Kasto]]. Genujiečiai čia parduodavo medvilninius ir šilkinius audinius, druską, varinius ir geležinius dirbinius bei prabangos prekes. Pagrindinė čerkesų prekė buvo duona bei grūdai, vežami į [[Bizantija|Bizantiją]] bei [[Trapezunto imperija|Trapezunto imperiją]]. Genujiečių kultūrinė įtaka buvo tokia stipri, kad dalis pakrantės čerkesų net priėmė katalikybę. Jie buvo vadinami [[frenkardašai]]s. Iki pat XV a. užsitęsę kontaktai su krikščioniškuoju pasauliu nulėmė, kad iš visų Šiaurės Kaukazo regionų Čerkesija ilgiausiai išlaikė šį tikėjimą.
218 913

pakeitimų