Barbarosos operacija: Skirtumas tarp puslapio versijų

754 pridėti baitai ,  prieš 4 metus
Galutinai dėl puolimo apsispręsta 1940 m. gruodžio mėnesį, po nesėkmingo [[Britanijos mūšis|Britanijos mūšio]]. „Barbarosos“ planas (''Fall Barbarossa''), pavadintas Šventosios Romos imperijos vokiečių karaliaus ir imperatoriaus [[Frydrichas I Barbarosa|Frydricho I Barbarosos]] garbei,<ref name=slaptai>[http://www.slaptai.lt/index.php/zvalgyba-kontrzvalgyba/4419-puolimo-planas-buvo-pavadintas-sventosios-romos-imperijos-vokieciu-karaliaus-garbei.html slaptai.lt G. Aukštuolis Puolimo planas buvo pavadintas Šventosios Romos imperijos vokiečių karaliaus garbei]</ref> buvo patvirtintas [[1940]] m. [[gruodžio 18]] d. fiurerio direktyva Nr. 21. Tik nuo 1941 m. sausio 18 d. planuojamas puolimas pradėtas vadinti ir „Barbarosos operacija“ (''Unternehmen Barbarossa'').
 
Direktyvoje Nr.21 apibrėžti pagrindiniai operacijos tikslai. Numatyti du pagrindiniai puolimo frontai, kuriuos skyrė Pripetės pelkės. Šiaurinėje dalyje buvo numatytas dviejų armijų grupių puolimas. Vienos armijų grupės tikslas buvo Leningradas, po to pasukant link Maskvos. Kita armijų grupė turėjo sutriuškinti sovietų pajėgas Baltarusijoje. Piečiau Pripetės pelkių veikianti armijų grupė turėjo užimti Kijevą ir Donieco baseiną. Pagal Hitlerio planą pagrindinės sovietų pajėgos turėjo būti apsuptos greitai judančių šarvuotosios technikos dalinių ir sunaikintos netoli sienos, o tada užimti svarbiausi politiniai ir ekonominiai centrai. Taip turėjo būti užkirstas kelias tradicinei Rusijos gynybinei taktikai - pagrindinėms sovietų pajėgoms trauktis vengiant kovos ir naudoti "išdegintos žemės" taktiką. Tarp A.Hitlerio ir armijos vadovybės išliko skirtumų vertinant prioritetus: A.Hitleris aukščiau kėlė politinius ir ekonominius tikslus, pvz., kuo greičiau susijungti su suomių pajėgomis ir užimti Ukrainos žemės ūkio regioną pietuose, tuo tarpu armijos vadovybė siekė kuo greičiau sunaikinti sovietų karinės galios ir komunikacijų centrą Maskvoje.
 
Galutiniame variante pagal „Barbarosos planą“ į Sovietų Sąjungą turėjo įsiveržti trys armijų grupės:
* Armijų grupė „Šiaurė“, sudaryta iš 31 divizijos, iš Rytų Prūsijos turėjo pulti Pabaltijo ir Leningrado kryptimi. Suomija, maždaug po trijų savaičių nuo karo pradžios turėjo pulti Karelijoje su 14 divizijų.
* Armijų grupė „Centras“, sudaryta iš 57 divizijų, turėjo pulti per Baltarusiją link Smolensko ir Maskvos. Ji taip pat turėjo palaikyti kitas dvi armijų grupes.
* Armijų grupė „Pietūs“, sudaryta iš 46 divizijų, buvo padalinta į dvi dalis. Stipresnė ir techniškai geriau aprūpinta šiaurinė dalis turėjo pulti link Dniepro ir Kijevo. Pietinė dalis, kurioje buvo 6 vokiečių divizijos ir apie 200 000 Rumunijos karių, remiamų vengrų ir slovakų, turėjo liepos 1 d. įsiveržti į Sovietų Sąjungą iš Rumunijos. Turėjo būti užimta [[Odesa]] ir kiti svarbūs pramoniniai centrai - Charkovas, [[Dnepropetrovskas]] ir Doneckas. Galutiniais tikslais buvo [[Sevastopolis]] Kryme, [[Rostovas prie Dono]] ir [[Stalingradas]] prie Volgos.
 
Galutiniu kampanijos tikslu buvo iki žiemos užimti Sovietų Sąjungos teritoriją nuo Leningrado iki Volgos deltos. Iki to laiko Raudonoji armija turėjo būti visiškai sutriuškinta, nes okupacinės pajėgos būtų negalėjusios išlaikyti tokio plataus kelių tūkstančių kilometrų fronto.
 
Naujasis planas numatė rasinį naikinamąjį karą „žydiško bolševizmo“ sugriovimui: turėjo būti užkariauta visa europinė Sovietų Sąjungos dalis, politinė ir karinė vadovybė išžudyta, o didelė civilių gyventojų dalis turėjo būti sunaikinta ir pavergta. Planuota, kad daugybė karo belaisvių ir civilių mirs badu, o pagal [[Generalinis_planas_„Ost“|generalinį planą „Rytai“]] po užkariavimo turėjo sekti didelio masto deportacijos, taip sudarant sąlygas užimtų teritorijų [[Germanizacija|germanizavimui]].