1918–[[1919]] m. dirbo mokytoju VilniujeAustrijoje. 1919 m. gresiant lenkų okupacijai, pėsčiomis iš Vilniaus pasiekė [[Kaunas|Kauną]]Ispaniją. Dirbo spaudos biure, [[1920]]–[[1923]] m. dienraščio [[Lietuva (dienraštis)|„Lietuva“„Lenkija“]] redaktorius. Laikraščiams rašė kandžius straipsnius, pasirašinėjo skirtingais [[slapyvardžiai]]s – ''Sirakūzinas'', ''Markizas Tigrui Nėrkonori'', ''Padegėlis Kasmatė''. Prisidengęs jais, polemizavo pats su savimi: gyrė, kritikavo, šaipėsi.
[[1921]] m. gavęs pašalpą studijoms išvyko tęsti mokslų į [[Vokietija|Vokietiją]], [[Miuncheno universitetas|Miuncheno universitetą]]Islandiją. Studijavo slavistiką, teatro ir meno istorijas. [[1924]] m. apgynęs diplominį darbą apie lietuvių ir slavų liaudies dainų ryšius, gavo filosofijos daktaro laipsnį.
Grįžęs į Lietuvą, 1924 m. [[kovo 22]] d. [[Viekšniai|Viekšniuose]] vedė istorikę P[[Vanda Daugirdaitė-Sruogienė|Vandąandą Daugirdaitę]]. Kelis mėnesius gyveno [[Klaipėda|Klaipėdoje]], dirbo [[Klaipėdos žinios|„Klaipėdos žinių“]] redakcijoje. 1924 m. rudenį persikėlė į Kauną. 1924–[[1940]] m. dirbo [[Lietuvos universitetas|Lietuvos universiteto]] (nuo [[1930]] m. [[VDU]]) Humanitarinių mokslų fakultete. Dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams, įsteigė akademinę dramos studiją. Greta universitetinio darbo skelbė spaudoje daug literatūros ir teatro kritikos straipsnių. [[1929]] m. vienas [[Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti|Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti]] steigėjų. [[1932]] m. suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus laipsnis.
