Velnias: Skirtumas tarp puslapio versijų

45 baitai pašalinti ,  prieš 6 metus
nėra keitimo aprašymo
SNo edit summary
No edit summary
'''Velnias''' ('''Kaulinis senis''') – chtoninė senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet bausti nesąžiningus žmones, skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius.
 
Kartais velnias laikomas – požemių, pelkių dievupeleka, kalviu. Kai kurių autorių (pvz., [[Algirdas Julijus Greimas|Greimo]]) manymu – dar ir karo dievas.
 
Pavadinimas yra tos pačios šaknies kaip '''vėlė''', '''velė''', '''vėlinės''', '''velionis''', '''vėliukas'''. Tokiais vardais [[pagonybė]]s laikais buvo vadinamos teisingųjų žmonių vėlės. Dėl to ir velnias buvo geroji būtybė, artimai bendravusi su gyvais žmonėmis. Jis padėdavo siekiantiems geresnio gyvenimo, baudė klastingus išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, duodavo jam turto, o užmušėją nužudydavo.
 
Seniausiuose mituose Velniai artimi dvaselėms [[kaukas|Kaukams]], gyvenantiems požemiuoseLOPAS irTU saugantiems žemėje esančius lobiusobius bei vandenį, reikalingą augalijai. Sausros metu šias dvasias persekioja ir užmuša dievaitis [[Perkūnas]]. Taip pat Perkūnas muša mažų žmogelių pavidalo būtybes – barstukus, velnius, skolinusius žmonėms pinigus.
 
Velniai buvo vaizduojami ornitomorfiniu arba zoomorfiniu pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu). Kartai buvo antropomorfinės būtybės (mažiuku žmogeliuku su žalia kepure, jaunuoliu, vokietuku ir pan.). Gyveno velniai miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose.
Anoniminis naudotojas