Barbarosos operacija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 93:
== Situacija 1941 m. birželio mėn ==
[[File:Europe_before_Operation_Barbarossa,_1941_(in_German).png|thumb|Europa prieš prasidedant Barbarosos operacijai. Pilkai nuspalvinta Vokietija, jos okupuotos teritorijos ir sąjungininkai]]
1941 m. sovietų kariuomenė buvo gerokai gausesnė už Vokietijos, taip pat ji turėjo daugiau tankų, artilerijos ir lėktuvų. Nors Vokietijos kariuomenė galėjo būti didesnė už Sovietų Sąjungos vakariniuose regionuose disluokuotus kariuomenės garnizonus, tačiau bendras sovietų karių skaičius buvo didesnis nei tas, kurį galėjo mobiliuoti Vokietija ir jos sąjungininkai. 1941 m. birželį Raudonoji armija galėjo mobilizuoti beveik 5 mln. karių, tačiau tam reikėjo pajėgas permesti iš Sibiro, Vidurinės Azijos ir Rusijos Tolimųjų Rytų, kur jos buvo laikomos gynybai nuo Japonijos. Didžiausiu sovietų trūkumu buvo jos vadovybės taktinis nepasiruošimas Vokietijos puolimui, karininkų trūkumas ir vadovavimo nelankstumas. Po didžiųjų valymų 1937 m. Stalinas sustiprino savo pozicijas Sovietų Sąjungoje, tačiau buvo įkalinti ir nužudyti tūkstančiai Raudonosios armijos karininkų, tarp jų ir gabūs generolai, tokie kaip M.Tuchačevskis. Jų vietas užėmė jauni ir nepatyrę karininkai, kurie po Didžiųjų valymų stengėsi nerodyti iniciatyvos, kad neatkreiptų į save dėmesio. Be to, skiriant naujus kariuomenės vadus svarbesniu kriterijumi buvo politinis lojalumo, o ne kompetencija.▼
1941 m. pavasarį sėkmė buvo Ašies pusėje. Prancūzija buvo nugalėta per kelias savaites, taip pat buvo sumuštos ekspedicinės britų pajėgos. Iki 1941 m. birželio Trečiasis Reichas užkariavo [[Belgija|Belgiją]], [[Bohemijos ir Moravijos protektoratas|Bohemiją ir Moraviją]], [[Danija|Daniją]], didelę [[Prancūzija|Prancūzijos]] dalį (išskyrus [[Viši režimas|Viši režimo]] kontroliuojamą dalį), [[Graikija|Graikiją]], [[Nyderlandai|Nyderlandus]], [[Liuksemburgas|Liuksemburgą]], [[Norvegija|Norvegiją]], [[Lenkija|Lenkiją]] (išskyrus sovietams atitekusią dalį) ir [[Jugoslavija|Jugoslaviją]] (išskyrus padalintas Bosnijos, Kroatijos ir Slovėnijos dalis). Rytų Europoje Vokietijos sąjungininkėmis tapo [[Bulgarija]], [[Suomija]], [[Vengrija]], [[Slovakija]] ir [[Rumunija]]. Nepasaint to, ruošiantis Sovietų Sąjungos puolimui, liko neišspręstos ir rimtos karinės bei politinės problemos Vakaruose:
* Vokietijai nepavyko nugalėti [[Britų imperija|Britanijos imperijos]]. [[Jūrų_liūtas_(operacija)|Operacija „Jūrų liūtas“]], Vokietijos įsiveržimo į Britaniją planas, buvo atidėtas neribotam laikui, bombardavimų kampanija („[[Mūšis dėl Britanijos]]“) žlugo, o povandeninio karo priemonėmis britų įveikti taip pat nepavyko.
* JAV atsisakė savo neutralumo, nors į karą ir neįsitraukė. Po Prancūzijos pralaimėjimo JAV pradėjo pirmąją mobilizaciją taikos metu per savo istoriją ir ženkliai padidino karinį biudžetą.
▲1941 m. sovietų kariuomenė buvo gerokai gausesnė už Vokietijos, taip pat ji turėjo daugiau tankų, artilerijos ir lėktuvų. Nors Vokietijos kariuomenė galėjo būti didesnė už Sovietų Sąjungos vakariniuose regionuose disluokuotus kariuomenės garnizonus, tačiau bendras sovietų karių skaičius buvo didesnis nei tas, kurį galėjo mobiliuoti Vokietija ir jos sąjungininkai. 1941 m. birželį Raudonoji armija galėjo mobilizuoti beveik 5 mln. karių, tačiau tam reikėjo pajėgas permesti iš Sibiro, Vidurinės Azijos ir Rusijos Tolimųjų Rytų, kur jos buvo laikomos gynybai nuo Japonijos. Didžiausiu sovietų trūkumu buvo jos vadovybės taktinis nepasiruošimas Vokietijos puolimui, karininkų trūkumas ir vadovavimo nelankstumas. Po didžiųjų valymų 1937 m. Stalinas sustiprino savo pozicijas Sovietų Sąjungoje, tačiau buvo įkalinti ir nužudyti tūkstančiai Raudonosios armijos karininkų, tarp jų ir gabūs generolai, tokie kaip M.Tuchačevskis. Jų vietas užėmė jauni ir nepatyrę karininkai, kurie po Didžiųjų valymų stengėsi nerodyti iniciatyvos, kad neatkreiptų į save dėmesio. Be to, skiriant naujus kariuomenės vadus svarbesniu kriterijumi buvo politinis lojalumo, o ne kompetencija.
== Karo veiksmai ==
| |||