Barbarosos operacija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pagal pirminį planą puolimas turėjo prasidėti 1941 m. gegužės 15 d., tačiau buvo atidėtas iki birželio 22 d. Operacijos metu per visą 2 900 km ilgio sieną į Sovietų Sąjungą įsiveržė apie 4 milijonus [[Ašis|Ašies]] valstybių karių. Vokietijos puolimas užklupo Sovietų Sąjungą nepasiruošusią, per trumpą laiką Vokietijos kariuomenė užėmė dideles teritorijas, o sovietų kariuomenė patyrė didelius nuostolius. Nepaisant šių pasiekimų vokiečių planai užbaigti karą iki žiemos nepavyko, 1941 m. žiemą sovietai kontratakavo ir sustabdė vokiečių veržimąsi [[Maskvos mūšis|Maskvos mūšyje]], kurį galima laikyti operacijos pabaiga. Prasidėjo ilgas sekinamasis karas, kuriam Vokietija nebuvo pasiruošusi. Nepaisant to nacionalsocialistinis režimas tęsė karą iki besąlygiškos kapituliacijos 1945 m. gegužės 8 d. Su karo belaisviais abi pusės elgėsi žiauriai, įskaitant belaisvių žudymus ir marinimą badu.

1939 m. rugpjūčio 23 d. pakto su sovietais sudarymą Hitleris laikė trumpalaiku taktiniu manevru prieš karą su Lenkija ir jos sąjungininkėmis Prancūzija ir Jungtine Karalyste, ką jis aiškiai išdėstė vermachto vadovybei. Lenkija taip pat esanti tik pasiruošimo aikštelė būsimąjam Vokietijos žygiui į rytus.<ref>Jürgen Förster: Hitlers Entscheidung für den Krieg gegen die Sowjetunion. In: Das Deutsche Reich und der Zweite Weltkrieg Band 4, Stuttgart 1983, S. 8, Fn 38 u. 39.</ref> Pasak Nicolaus von Below, 1939 m. rugpjūčio 31 d., karo su Lenkija išvakarėse, savo rate Hitleris aiškino, kad jo pasiūlymai Lenkijai iki 1939 m. kovo mėn., kuriais jai siūlytas „jaunesniojo partnerio“ (priklausomos satelitinės valstybės) statusas kovoje su Rusija, buvo nuoširdūs. Esą jo užsienio politikos uždaviniu liko „bolševizmo sutriuškinimas“: „Visos kitos kovos tarnavo vieninteliam tikslui, susidūrimo su bolševizmu užnugariui užtikrinti“.<ref>Nicolaus von Below: Hitlers Adjutant. P. 192.</ref> 1939 m. spalio 9 d. Hitleris žygio prieš Prancūziją būtinybę armijos vadovybei aiškino tuo, kad galima kliautis tik karine jėga, o ne tuo, kad Rusija laikysis sudarytų sutarčių. 1939 m. lakričiolapkričio 23 d. armijos vadovybei jis pareiškė, kad Rusija ir ateityje lieka pavojinga, tačiau prieš ją galima stoti tik susitvarkius Vakaruose. Sutarčių laikomasi esą tik tol, kol jos yra naudingos sutarčių šalims. Žygis į Vakarus turėjo įvykti 1940 m. pavasarį, tam, kad po to pajėgas būtų galima panaudoti „didelei operacijai Rytuose prieš Rusiją“.<ref>Helmuth Groscurth: Tagebücher eines Abwehroffiziers 1938–1940, Stuttgart 1970, S. 385 (21. Oktober 1939), S. 414 (23. November 1939)</ref>

Apie Sovietų Sąjungos užpuolimą A.Hitleris pradėjo svarstyti nuo 1940 m. birželio. 1940 m. birželio 2 d. Hitleris pareiškė tebevysktančiostebevykstančios [[Mūšis dėl Prancūzijos|Vakarų kampanijos]] vadui [[Gerd von Rundstedt]], kad po taikos su Londonu jis „galiausiai turės laisvas rankas“ savo „didelei ir tikrajai užduočiai: susidūrimui su bolševizmu“. Tik jis dar nežinąs kaip vokiečiams pasakyti, kad karas tęsiasi.<ref>Citatos pagal Karl Klee: Das Unternehmen „Seelöwe“. Die geplante Landung in England 1940. Musterschmidt, Göttingen 1958, S. 189.</ref> Laimėjęs karą su Prancūzija Hitleris tikėjosi pasiekti susitarimą su Jungtine Karalyste ir vėl ėmė galvoti apie „Rytų karą“, ką patvirtina aukštų nacionalsocialistų ir vermachto karininkų dienoraščiai.<ref> Gerd R. Ueberschär: Die Entwicklung der deutsch-sowjetischen Beziehungen. In: Der deutsche Angriff auf die Sowjetunion 1941. Primus-Verlag, Darmstadt 1998, S. 11 und Fn. 39–41.</ref>

Nuo 1940 birželio 18 d. Aukščiausioji sausumos kariuomenės vadovybė (OKH) planavo sumažinti kariuomenę nuo 165 iki 120 divizijų, taip atlaisvinant darbo jėgą karo pramonei.<ref>Franz Halder: Kriegstagebuch. Band 1, S. 360 (18. Juni 1940).</ref> Karinis laivynas ir luftvafė turėjo tęsti karą prie Jungtinę Karalystę, kuri tebekariavo ir po svarbiausios sąjungininkės Prancūzijos kapituliacijos birželio 25 d. 1940 m. liepos 13 d. Hitleris įsakė demobilizuoti 35 divizijas.<ref>Christoph Studt: Das Dritte Reich in Daten. C.H. Beck Verlag, München 2002, ISBN 3-406-47635-X, S. 135.</ref> Tos pačios dienos laiške [[Benito Mussolini]] jis rašė, kad tai nereiškia, kad atsisakoma tolimesnio karo planų, nes demobilizuotos pajėgos gali būti vėl mobilizuotos per 48 valandas. 1940 m. liepos 16 d. Hitleris įsakė ruoštiruoštis įsiveržimui į Angliją pagal karinių jūrų pajėgų planus ([[Jūrų_liūtas_(operacija)|operacija "Jūrų liūtas"]]). Liepos 19 d. Hitleris kreipėsi į britų vyriausybę siūlydamas pripažinti Europos perdalinimą ir baigti karą. Liepos 22 d. britų užsienio reikalų ministras lordas Halifax atmetė Hiterio pasiūlymą.