'''Žaltvykslė''' arba '''pelkių ugnis''' ({{la|ignis fatuus}} – 'apgaulinga ugnis') – vaiduokliška klaidžiojanti šalta [[liepsna]], kuri regima švytinti [[naktis|naktį]], dažniausiai [[miškas|miškuose]], [[pelkė]]se, prie vandens telkinių. Tai dažnas [[folkloras|folkloro]] motyvas – pasakojama, kad žaltvykslė paklaidina keliautojus, yra maginių, piktavalių jėgų apraiška. Klaidžiojančios ugnies motyvas aptinkamas ne tik Europos kraštų folklore, bet ir Azijoje, Pietų Amerikoje.
Žaltvykslės fenomeną [[1776]] m. bandė paaiškinti [[Alesandras Volta]], kuometkai atrado [[metanas|metaną]]. Jis teigė, kad pelkių ugnis tai natūralus fenomenas, susidarantis pelkėtose vietovėse išsiskiriant [[dujos|dujoms]]. Šią teoriją parėmė [[Joseph Priestley]] ir Pierre Bertholon de Saint-Lazare<ref>http://ia700301.us.archive.org/11/items/knowledgev140nov16londuoft/knowledgev140nov16londuoft.pdf</ref>. Nors ši teorija buvo kritikuota, dabar moksliškai priima pelkių ugnį traktuoti kaip [[fosfinas|fosfino]], [[difosfanas|difosfano]] arba metano [[oksidacija|oksidaciją]]. Šios dujos susidaro organinio irimo proceso metu ir sukelia [[fotonas|fotonines]] emisijas. Kadangi fosfinas ir difosfanas užsidega nuo kontakto su deguonimi, šios dujos gali nesunkiai įžiebti metaną. Be to, fosfino oksidacijos metu susidaro fosforo pentoksidas, kuris su vandens garais sudaro [[fosforo rūgštis|fosforo rūgštį]]. Tiesa, mokslininkams nėra pavykę sukurti pelkių ugnies laboratorinėmis sąlygomis – nuo liudininkų aprašytos ji skirdavosi savo žalia spalva, gausiais dūmais<ref>http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1002/j.1477-8696.2000.tb04067.x/abstract</ref>.
Alternatyviai žaltvykslė aiškinama [[švytintys grybai|švytinčiais grybais]], [[jonvabaliai]]s, kitais [[Bioliuminescensija|bioliuminescensiniais]] organizmais<ref>http://www.owlpages.com/articles.php?section=Studies+and+Papers&title=Min+Min</ref>.
