Čerkesija: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 726 pridėti baitai ,  prieš 5 metus
nėra keitimo aprašymo
S
:''Šis straipsnis - apie istorinį regioną. Apie Rusijos administracinį vienetą žiūrėkite straipsnį [[Karačiajų Čerkesija]]''
{{Šaltiniai}}
 
{{Regionasd
| Spalva = LimeGreen
| Foto = Mosque Maykop.JPG
| Šalis =[[Rusija]] ([[Krasnodaro kraštas]], [[Adygėja]], [[Karačiajų Čerkesija]], [[Kabarda-Balkarija]])
| Tauta = [[zygai]] > [[cirkasaičerkesai]] > [[rusai]]
| Vėliava = Flag_of_Adygea.svg
| Miestai = [[Sočis]], [[Anapa]], [[Maikopas]], [[Nalčikas]], [[Čerkeskas]]
| Žemėlapis =
| Vikiteka =Category:Circassia
| Sąrašas =Šiaurės Kaukazo regionai<br>[[CirkasijaČerkesija]], [[Osetija]], [[Ičkerija]], [[Dagestano istorija|Dagestanas]]
}}
'''Čerkesija''' arba '''Cirkasija''' – istorinis [[Šiaurės Kaukazas|Šiaurės Kaukazo]] regionas, esantis dabartinės [[Rusija|Rusijos]] teritorijoje. Apima pietinę dalį dabartinio [[Krasnodaro kraštas|Krasnodaro krašto]], [[Adygėja|Adygėją]], [[Karačiajų Čerkesija|Karačiajų Čerkesiją]], [[Kabarda-Balkarija|Kabardą-Balkariją]], o taip pat dalį [[Šiaurės Osetija|Šiaurės Osetijos]].
 
Iki XIX a. vyraujanti regiono etninė grupė buvo [[cirkasaičerkesai]] (plačiąja prasme), kurių palikuonys yra dabartiniai [[adygai]], [[čerkesai]] (siaurąja prasme) ir [[kabardinai]]. Visi jie kalba [[Šiaurės vakarų Kaukazo kalbos|Šiaurės vakarų Kaukazo kalbomis]]. Šiuo metu vyraujanti regiono tauta yra [[rusai]].
 
== Pavadinimai ==
Vietos gyventojai regioną vadina terminu '''Adyge Heku''' (''Адыгэ Хэку''). Viduramžiais vakarų tautose jis buvo vadinamas '''Zychu''' (Ζυγ), o pietiniai kaimynai jį vadino '''Kašagu''' ({{hy|Գաշք|Gašk}}, {{ka|Kašag}}, {{os|Кæсæг}}, {{gr|Kasachia}}), iš kurio kilo ir rusų vartotas kasogai ({{ru|Касоги}}). [[Osmanų imperija|Osmanų imperijoje]] regionas tapo žinomas kaip Čerkesija ({{tr|Çerkesya}}), taip jis dabar vadinamas ir rusiškai ({{ru|Черкесия}}). XV a. su kraštu prekiavę [[Genujos respublika|genujiečiai]] jį lotynizavo kaip Cirkasiją ({{it|Circassia}}), ir terminas pateko į kitas vakarų kalbas.
 
== Geografija ==
[[Vaizdas:Circassia_in_1750.png|thumb|left|Cirkasijos subregionai]]
CirkasijaČerkesija užima dideles teritorijas [[Juodoji jūra|Juodosios jūros]] šiaurės rytinėje pakrantėje. Pajūryje ji driekiasi nuo [[tamanės pusiasalis|Tamanės pusiasalio]] šiaurėje iki Kaukazo kalnagūbrio pietuose. [[Kubanė|Kubanės upė]] tarnauja kaip šiaurinė regiono riba ir skiria CirkasijąČerkesiją nuo [[Kubanės kraštas|Kubanės krašto]]. Kaukazo kalnagūbris pietuose skiria CirkasijąČerkesiją nuo [[Abchazijos istorija|Abchazijos]] ir istorinės [[Gruzija|Gruzijos]] (ribojasi su jos regionais [[Svanetija]] ir [[Rača]]). Į rytus nuo CirkasijosČerkesijos yra [[Osetija]].
 
Regiono centrinėje dalyje yra [[Elbrusas|Elbruso kalnas]], kuris dalija CirkasijąČerkesiją į rytinę ir vakarinę. Vakarinė CirkasijaČerkesija sutampa su Kubanės baseinu. Čia teka upės [[Belaja (Kubanė)|Belaja]], [[Laba]], [[Mažasis Zelenčiukas]], [[Didysis Zelenčiukas]]. Rytinėje CirkasijojeČerkesijoje prasideda [[Terekas|Terekas]].
 
Tradiciškai visoje CirkasijojeČerkesijoje buvo išskiriami 12 regionų, atstovaujamų atskirų genčių. Tai yra Žanė, Natuchajus, Šapsugas, Bžedugas, Abadzechas, [[Ubykija]], Beslenėjus, Temirgojus, Jegeruchas, Hatuchas, Memhegas ir [[Kabarda]]. Pastarasis yra didžiausias ir užima visą Rytinę CirkasijąČerkesiją.
 
== Istorija ==
{{ŠKaukazo istorija}}
 
=== Senovės CirkasijaČerkesija ===
[[Vaizdas:Brue,_Adrien_Hubert,_Asie-Mineure,_Armenie,_Syrie,_Mesopotamie,_Caucase._1839._(BA).jpg|thumb|left|Senosios Cirkasijos gentys]]
{{main|Zygai}}
CirkasijojeČerkesijoje [[bronzos amžius|bronzos amžiuje]] suklestėjo [[Maikopo kultūra]] (IV–III tūkst. pr. m. e.), kurią vėliau pakeitė [[Vakarų Kaukazo dolmenų kultūra]] (III–II tūkst. pr. m. e.).
 
[[I tūkst. pr. m. e.]] senovės graikų požiūriu, CirkasijaČerkesija priklausė didesniam [[Skitija|Skitijos]] regionui ir buvo į šiaurę nuo [[Kolchidė]]s. Čia minimos daug vietinių autochtoninių genčių. Pakrantėje minimi [[sindai]], [[achėjai]], [[heniochai]], o krašto gilumoje gyveno [[kerketai]], [[imaduchai]] ir [[zygai]]. Pastarųjų gyvenamas regionas Zychas dažniausiai lokalizuojamas rytinėje CirkasijojeČerkesijoje, ar net Osetijoje, į rytus nuo Elbruso.
 
Senovės graikai tyrinėjo šį regioną ir įkūrė keletą [[graikų kolonijos|kolonijų]]. Tarp jų svarbiausios buvo [[Fanagorija]], [[Hermonasa]], [[Anapa|Gorgipija]], [[Novorosijskas|Bata]] ir kitos, visos įsikūrę sindų žemėse. Dėl to sindai buvo labiausiai helenizuota iš CirkasijosČerkesijos genčių. Jie apie V a. pr. m. e. sukūrė savo valstybę su sostine Gorgipijoje. Vėliau juos valdė [[Bosporo karalystė]].
 
Vietinei kultūrai maišantis su graikų įtakomis, formavosi senovės cirkasųčerkesų religinė-etinė sistema, vadinamoji [[Habza]] (Хабзэ). Jos centre yra tikėjimas į vienatinį Dievą [[Tha]] (Тхьэ), pasaulio kūrėją ir kosminės tvarkos palaikytoją. Dievas buvo garbinamas ritualais, vadinamais thaleu, šventose vietose. Už ritualus buvo atsakingi žyniai, vadinami thamada (Тхьэматэ). Jie prižiūrėjo ir etinį kodeksą, dalinai išlikusį iki mūsų dienų.
 
=== Krikščioniškasis laikotarpis ===
[[Vaizdas:Храм Архыз 2.jpg|thumb|Krikščioniško stiliaus bažnyčia Archyzo kaimelyje]]
Viduramžiais lotyniškuose šaltiniuose terminas Zychas imtas taikyti visai CirkasijaiČerkesijai apibūdinti. Paradoksaliai, kai kurie autoriai naudojo Zycho terminą tik CirkasijosČerkesijos pakrantei, o giliau krašte buvusiems kalnuotiems regionams naudoti terminai Papagija (papagai), Kasachija (kašagai, kasogai) ir kt.
 
IV a. cirkasusčerkesus pasiekė [[krikščionybė]], kurią atnešė [[Bizantijos imperija]]. Iki VI a. krikščionybė paplito visame krašte, tačiau kartu gavo daug vietinių bruožų, nulemtų senosios religijos.
 
Nuo IV a. CirkasijąČerkesiją kontroliavo stepių tautos iš šiaurės. Vieni pirmųjų buvo tiurkai [[bolgarai]] ([[onogurai]]), kurie įsitvirtino senosios Sindikos žemėse ir savo sostine padarė [[Panagorija|Panagoriją]]. Iš čia jie išplėtė savo žemes, sukurdami [[Didžioji Bulgarija|Didžiąją Bulgariją]]. Kita tauta buvo indoeuropiečiai [[alanai]], galiausiai įsitvirtinę į rytus nuo CirkasijosČerkesijos. Nuo VII a. CirkasijąČerkesiją kontroliavo [[Chazarų kaganatas]].
 
Šiam silpstant cirkasaičerkesai vėl tapo nepriklausomi. Rytinę CirkasijosČerkesijos dalį užvaldė osetinų [[Alanijos karalystė]], o vakarinį pakraštį (Tamanės pusiasalį) – rusėnų [[TmutarakanėTmutarakanas]]. Tuo metu pietuose sustiprėjo [[Gruzijos karalystė]], kuri rėmė krikščionybę cirkasųčerkesų tarpe. Iš šio laikotarpio išlikusios Gruzijos stiliaus bažnyčios.
 
Nuo XI a. į regioną migravo tiurkų ([[kumanai|kumanų]]) kilmės gentys, kurios apsigyveno vietinių cirkasųčerkesų tarpe ir tapo svarbia regiono tautine mažuma. Juos senieji gyventojai vadino [[taulai]]s (t.y. „kalniečiais“). Iš jų susiformavo dabartinės [[balkarai|balkarų]] ir [[Karačiajai|karačiajų]] etninės grupės. Panašiu metu iš pietų į CirkasijąČerkesiją migravo cirkasamsčerkesams lingvistiškai giminingi [[abchazai]], kurių diaspora čia apsistojusi tapo žinoma kaip [[abazinai]].
 
Pradedant XII a. regioną pasiekė [[Genujos respublika|genujiečiai]], tuo metu aktyviai vykdę prekybą Juodojoje jūroje. Svarbiausios jų kolonijos CirkasijojeČerkesijoje buvo [[Matrega]], [[Slavianskas prie Kubanės|Kopa]], [[Anapa|Mapa]], Bata ir, [[Gelendžikas|Maurolokas]], ir [[Sočis|Kasto]]. Genujiečiai čia parduodavo medvilninius ir šilkinius audinius, druską, varinius ir geležinius dirbinius bei prabangos prekes. Pagrindinė cirkasųčerkesų prekė buvo duona bei grūdai, vežami į [[Bizantija|Bizantiją]] bei [[Trapezunto imperija|Trapezunto imperiją]]. Genujiečių kultūrinė įtaka buvo tokia stipri, kad dalis pakrantės cirkasųčerkesų net priėmė katalikybę. Jie buvo vadinami [[frenkardašai]]s. Iki pat XV a. užsitęsę kontaktai su krikščioniškuoju pasauliu nulėmė, kad iš visų Šiaurės Kaukazo regionų CirkasijaČerkesija ilgiausiai išlaikė šį tikėjimą.
 
=== Islamiškasis laikotarpis ===
Nuo VIII a. krikščionišką CirkasijąČerkesiją iš pietų ne kartą siaubė musulmonai, kurie į regioną žiūrėjo pirmiausia kaip į vergų šaltinį. CirkasėsČerkesės moterys garsėjo kaip gražuolės, todėl buvo grobiamos į [[haremas|haremus]]. Vyrai, pasižymėję jėga, buvo pirmiausia naudojami armijoje kaip [[mameliukai]] arba verčiami [[eunuchas|eunuchais]] ir tarnaudavo haremuose. Nuo [[Abasidų dinastija|Abasidų laikų]] iš krikščionių kilę mameliukai neretai paimdavo valdžią ir įkurdavo savo dinastijas. Viena iš garsiausių cirkasųčerkesų kilmės dinastijų buvo [[Burdžių dinastija]] (XIV–XV a.) Egipte.
 
Šiaurės Kaukaze islamas pradėjo plisti XI a., tačiau CirkasijojeČerkesijoje jis įsitvirtino tik XV a. Suspausta tarp dviejų musulmoniškų imperijų, [[Osmanų imperija|Osmanų]] pietuose ir [[Krymo chanatas|Krymo chanato]] šiaurėje, CirkasijaČerkesija perėmė naują religiją, kuri susimaišė su vietos papročiais. Musulmonų pasaulyje cirkasaičerkesai ir toliau išlaikė populiarumą, kas nulėmė dideles jų diasporas Osmanų ir [[Sefevidai|Sefevidų]] imperijų teritorijose. Čia jie sudarė elitinius karių būrius (vadinamuosius ghulamus), garsėjo kaip amatininkai, žemdirbiai.
 
Nepaisant nuolatinės grėsmės iš abiejų pusių, kalnuota CirkasijaČerkesija išsaugojo nepriklausomybę kaip gentinė konfederacija, nors kai kuriuos pajūrio miestus kontroliavo osmanai. Šios konfederacijos įkūrėju laikomas pusiau legendinis XV a. kunigaikštis [[Inalas Šviesusis]]. Jo sostinė buvo netoli dab. [[Anapa|Anapos]], ir jis konsolidavo cirkasųčerkesų gentis į vientisą politinį junginį.
 
Konfederacijoje CirkasijąČerkesiją sudarė 12 genčių (ir kartu valstybėlių), kurioms buvo būdingos skirtingos valdymo formos. Kai kurios gentys (abadzechai, natuchajai, šapsugai ir hakučiai) turėjo demokratinį valdymą, kur sprendimai buvo priimami bendruomenės taryboje. Kitos gentys buvo valdomos kunigaikščių, kurie vadinosi pšči (''Пщы''). Tai buvo paveldimos dinastijos, kurių dauguma kildino save iš Inalo, taigi, vadinosi [[Inalidai]]s. Žemiau kunigaikščių buvo kilmingųjų klasė, vadinamieji uorkai, o trys žemiausios klasės buvo laisvieji, baudžiaunikai ir vergai.
 
Stipriausia CirkasijosČerkesijos gentis tuo metu buvo [[kabardinai]], valdę ryčiausias žemes. Valdoma Inalidų atšakos, jų valstybė [[Kabarda]] (''Къэбэрдей'') plėtėsi tolyn į rytus, užvaldydama osetinų, ingušų ir čečėnų žemes. Siekdamas gauti paramą kovoje prieš Krymo chanatą (o taip pat prieš Didžiąją Kabardą), Mažosios Kabardos kunigaikštis [[Temriukas]] (''Темрыкъуэ'') XVI a. viduryje paprašė [[Maskvos didžioji kunigaikštystė|Maskvos]] pagalbos. Sustiprindamas sąjungą, jis ištekino savo dukrą už [[Ivanas IV|Ivano IV]]. Už tai Maskvos caras padėjo Temriukui sutriuškinti priešus ir netgi patatydino pirmąją rusų tvirtovę Kaukazo regione – [[Terka|Terką]]. Temriuko giminės dalis tapo Rusijos didikų gimine, vadinama [[Čerkaskiai]]s. XVIII a. pradžioje Kabarda (o ir CirkasijosČerkesijos konfederacija) kontroliavo ne tik CirkasijosČerkesijos regioną, bet jos teritorijos driekėsi ir iki [[Kaspijos jūra|Kaspijos jūros]] rytuose. Ji valdė [[Osetija|Osetijos]], [[Ičkerija|Ičkerijos]] žemes, dalį [[Dagestano istorija|Dagestano]].
 
=== Rusijoje ===
[[Vaizdas:Pyotr_Nikolayevich_Gruzinsky_-_The_mountaineers_leave_the_aul.jpg|thumb|Cirkasų tremtis]]
XIX a. pradžioje CirkasijosČerkesijos šiaurine kaimyne tapo [[Rusijos imperija]], kuri palaipsniui nukariavo Šiaurės Kaukazą. CirkasijaČerkesija į imperiją buvo galutinai įjungta [[1864]] m., po nuožmaus [[Rusijos-CirkasijosČerkesijos karas|Rusijos-CirkasijosČerkesijos karo]].
 
Iš karto po karo Rusija siekė išvalyti kraštą nuo musulmonų, todėl cirkasaičerkesai buvo masiškai žudomi, tremiami į stepes arba priverčiami emigruoti į Osmanų imperiją. Tai vadinama [[cirkasųčerkesų etninis valymas|cirkasųčerkesų etniniu valymu]]. Uostuose laukdavo paruošti laivai, kurie juos gabendavo į Turkiją. Ten cirkasaičerkesai [[muhadžirai]] formavo vietinę diasporą, tačiau neretai prarasdavo savo kultūrą, kalbą ir tapatybę. Kai kurie cirkasųčerkesų subetnosai, pvz., [[ubychai]], žanėjai, natuchai, hatuchai, galutinai išnyko.
 
Kadaise tankiai gyvenamas regionas (XIX a. pradžioje jame priskaičiuota 4–5 mln. cirkasųčerkesų) per keletą metų praktiškai ištuštėjo. Į cirkasųčerkesų vietą kėlėsi etniniai [[rusai]] ir [[ukrainiečiai]], o cirkasaičerkesai liko gyventi tik mažiau paliestose etninėse „salose“. Didžiuma CirkasijosČerkesijos buvo administruojama kaip [[Kubanės sritis]], tik pajūrio ruožas – kaip [[Juodosios jūros gubernija]].
Iš karto po karo Rusija siekė išvalyti kraštą nuo musulmonų, todėl cirkasai buvo masiškai žudomi, tremiami į stepes arba priverčiami emigruoti į Osmanų imperiją. Tai vadinama [[cirkasų etninis valymas|cirkasų etniniu valymu]]. Uostuose laukdavo paruošti laivai, kurie juos gabendavo į Turkiją. Ten cirkasai [[muhadžirai]] formavo vietinę diasporą, tačiau neretai prarasdavo savo kultūrą, kalbą ir tapatybę. Kai kurie cirkasų subetnosai, pvz., [[ubychai]], žanėjai, natuchai, hatuchai, galutinai išnyko.
 
[[TSRS]] sudėtyje siekiant dar labiau susilpninti tapatybę, cirkasaičerkesai buvo suskaidyti į tris oficialiai pripažintas tautas: adygus (dauguma genčių), kabardinus (iš Kabardos regiono) ir čerkesus (iš Baslanėjaus regiono). Kai(kai kuriais atvejais kaip atskiras etnosas išskiriami ir [[šapsugai]]). Panašiai į dvi tautas buvo suskaidyti ir tiurkiškai kalbantys taulai, juos padalinant į karačiajus ir balkarus. 1922–24 m. visos šios penkios tautos gavo autonomiją. Tiesa, čerkesai ją gavo kartu su tiurkiškai kalbančiais [[karačiajai]]s, o kabardinai – kartu su [[balkarai]]s.
Kadaise tankiai gyvenamas regionas (XIX a. pradžioje jame priskaičiuota 4–5 mln. cirkasų) per keletą metų praktiškai ištuštėjo. Į cirkasų vietą kėlėsi etniniai [[rusai]] ir [[ukrainiečiai]], o cirkasai liko gyventi tik mažiau paliestose etninėse „salose“. Didžiuma Cirkasijos buvo administruojama kaip [[Kubanės sritis]], tik pajūrio ruožas – kaip [[Juodosios jūros gubernija]].
 
Apie 1990 m. byrant TSRS, sustiprėjo cirkasųčerkesų ir taulų nacionalizmas, buvo įkurtos nacionalistinės organizacijos, tokios kaip Adyge Chase ar Adyge Djegu. Dažniausiai nacionalistai nesiekia atsiskirti nuo Rusijos, tačiau siekia išskaidyto etnoso suvienijimo į vieną cirkasųčerkesų (adygų) tautą ir atskiros autonomijos nuo tiurkų tautų. Tautinės regiono mažumos taip pat kelia klausimą dėl cirkasųčerkesų etninio valymo pripažinimo kaip [[genocidas|genocido]]. Siekiant išlikti, cirkasųčerkesų diaspora bando grįžti į CirkasijąČerkesiją, kam Rusijos vyriausybė priešinasi.
TSRS sudėtyje siekiant dar labiau susilpninti tapatybę, cirkasai buvo suskaidyti į tris oficialiai pripažintas tautas: adygus (dauguma genčių), kabardinus (iš Kabardos regiono) ir čerkesus (iš Baslanėjaus regiono). Kai kuriais atvejais kaip atskiras etnosas išskiriami ir [[šapsugai]]. Panašiai į dvi tautas buvo suskaidyti ir tiurkiškai kalbantys taulai, juos padalinant į karačiajus ir balkarus. 1922–24 m. visos šios penkios tautos gavo autonomiją. Tiesa, čerkesai ją gavo kartu su tiurkiškai kalbančiais [[karačiajai]]s, o kabardinai – kartu su [[balkarai]]s.
 
==Nuorodos==
Apie 1990 m. byrant TSRS, sustiprėjo cirkasų ir taulų nacionalizmas, buvo įkurtos nacionalistinės organizacijos, tokios kaip Adyge Chase ar Adyge Djegu. Dažniausiai nacionalistai nesiekia atsiskirti nuo Rusijos, tačiau siekia išskaidyto etnoso suvienijimo į vieną cirkasų (adygų) tautą ir atskiros autonomijos nuo tiurkų tautų. Tautinės regiono mažumos taip pat kelia klausimą dėl cirkasų etninio valymo pripažinimo kaip [[genocidas|genocido]]. Siekiant išlikti, cirkasų diaspora bando grįžti į Cirkasiją, kam Rusijos vyriausybė priešinasi.
*Блиев, M. 2011. ''Черкесия и черкесы XIX века. Краткий очерк истории''. — М.: Международный Институт Новейших Государств.
*[http://reftrend.ru/1094139.html Бушуева С. К. (sud.). 1957. ''Очерки по истории Адыгеи''. Майкоп.]
*Bullough, Oliver. 2010. ''Let Our Fame Be Great: Journeys Among the Defiant People of the Caucasus''. Allen Lane.
*Jaimoukha, Amjad. 2010. ''Circassian Culture and Folklore: Hospitality, Traditions, Cuisine, Festivals and Music.'' Bennett & Bloom.
*Описание перекопских и ногайских татар, черкесов, мингрелов и грузин, Жана де Люкка, монаха Доминиканского ордена (1625). ''Адыги, балкарцы и карачаевцы в известиях европейских авторов XIII−XIX вв.'' Нальчик: «Эльбрус», 1974.
*Richmond, Walter. 2013. ''[http://books.google.co.uk/books?id=LHlwZwpA70cC&printsec=frontcover The Circassian Genocide]'', Rutgers University Press.
*[http://www.pravenc.ru/text/199891.html Виноградов Ю. А. 2009. Зихия. ''Православная энциклопедия'' Т. 20. — М.: Церковно-научный центр РПЦ «Православная энциклопедия».]
 
{{SavStr}}
32 660

pakeitimų