Pavelas Bermontas-Avalovas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Rotlink (aptarimas | indėlis)
S neveikianti nuoroda
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 14:
| motina =
| vaikai =
| veikla = 1901-1921 m. – karinė veikla; 1918–1919 m. - kontrrevoliucinių įvykių [[Baltijos šalys]]e dalyvis.
| titulas= [[generolas majoras]]
| įstaigos =
Eilutė 25:
| vėlesnis0=
| išsilavinimas = muzikinis (iki 1901 m.), <br /> vėliau – karinė praktika
| apdovanojimai = Šv. Anos 4-ojo laipsnio ordinas, 3-ojo ir 4-ojo laipsnio Georgijaus kryžiai, Bermonto-Avalovo kryžius
| parašas =
| pastabos =
| vikiteka=}}
 
'''Pavelas Rafalovičius Bermontas-Avalovas''' ({{Ruru|Павел Рафалович Бермонт-Авалов}}; [[1877]] m. [[kovo 4]] d. [[Tbilisis|Tiflisas]] – [[1973]] m. [[gruodžio 27]] d. [[Niujorkas]]<ref>Mirties data abejotina, kitais duomenimis, mirė [[1966]] m.</ref>) – rusų [[generolas majoras]] ([[1918]] m.), [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]], kontrrevoliucinių įvykių [[Baltijos šalys]]e 1918–1919 m. dalyvis.
 
== Biografija ==
 
Kilęs iš Usūrio [[kazokai|kazokų]]. 1900–1917 m. tarnavo [[Rusijos imperijos kariuomenė]]je, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1919 m. vadovavo Ypatingajam rusų korpusui („Особый{{ru|Особый русский корпус“корпус}}, nuo 1919 m. rugsėjo – [[Vakarų savanorių armija]], „Западная{{ru|Западная добровольческая армия“армия}}), suformuotam [[Vokietija|Vokietijoje]] iš rusų [[belaisvis|belaisvių]] bei vokiečių savanorių. 1919 m. birželio mėn. su korpusu (pirmieji daliniai – [[gegužės 30]] d.) ir štabu atvyko į [[Kuršas|Kuršą]] ir veikė kartu su [[Vokietijos kariuomenė]]s daliniais, vadovaujamais [[Riudigeris fon der Golcas|R. fon der Golco]]. 1919 m. [[liepos 22]] d. oficialiai paskirtas [[bermontininkai|bermontininkų]] vadu, [[spalio 7]] d. sudarė Vakarų Rusijos apygardos centrinę tarybą kovai prieš [[Raudonoji armija|Raudonąją armiją]]. Apsišaukė [[gruzinai|gruzinų]] kunigaikščių Avalovų giminės palikuonimi <ref>{{VLE|III|102|[[Kazimieras Tamašauskas]]|Pavelas Bermontas-Avalovas}}</ref>.
 
Užuot parėmęs, kaip buvo planuojama, [[Nikolajus Judeničius|N. Judeničiaus]] žygį prieš Sovietų Rusiją, bandė užimti Baltijos šalis ir sukurti provokišką valstybinį junginį. Jo vokiečių apginkluota 10 000 žmonių armija užėmė [[Ryga|Rygą]]. Joje vežiojamas vežime miesto ponioms aiškino, esą eisiąs didvyriškai gelbėti [[Petrogradas|Petrogrado]], tuo metu jo kariuomenė plėšikavo visose užimtose vietovėse.
Eilutė 40:
Tuo metu suformuotos Baltijos respublikų vyriausybės kreipėsi pagalbos į Vakarų valstybes bei pačios ėmėsi kovoti prieš Bermonto pulkus. [[JK|Didžiosios Britanijos]] vyriausybė jį paskelbė išdaviku ir baltagvardiečių pralaimėjimo prie Petrogrado kaltininku. Kai Baltijos šalių kariuomenės sumušė bermontininkus, 1919 m. pabaigoje [[Antantė]]s spaudimo dėka Golcas buvo priverstas atitraukti dalinius iš Kuršžemės ir išvesti bermontininkus į [[Rytų Prūsija|Rytų Prūsiją]]. Kartu pasitraukė ir Avalovas.
 
Nuo 1919 m. P. Bermontas gyveno Vokietijoje. XX a. ketvirtame dešimtmetyje siūlė savo paslaugas [[Adolfas Hitleris|A. Hitleriui]]. Vokiečių ir rusų kalbomis išleido atsiminimus „''Kovoje su bolševizmu''“ (1925 m.). 1939 m. buvo suimtas gestapininkų ir pusantrų metų kalintas. 1941 m. išvyko į [[JAV]], kur gyveno iki mirties.
 
== Šaltiniai ==