Bermontininkai: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Bermontininkai''' (oficialiai '''''Rusijos Vakarų savanorių armija''''', {{ru|Русская Западная добровольческая армия}})  – [[1919]]  m. įkurta provokiškos orientacijos kariuomenė, sudaryta po [[Vokietija|Vokietijos]] kapituliacijos, [[Antantė|Antantei]] įpareigojus laikinai palikti kariuomenę okupuotose [[Baltijos valstybės]]e. Armija įkurta dėl kelių tikslų: Vokietijos ekspansiniai planai Baltijos šalyse, rusų baltagvardiečių noras atkurti carinę Rusiją, kova su [[Raudonoji armija|Raudonąja Armijaarmija]] ir bolševizmu.

Rusijos Vakarų savanorių armijos branduolį sudarė rusų baltagvardiečiai (dauguma - – karo belaisviai, buvę Vokietijoje) ir vokiečių tautybės kariai.

Pirmieji bermontininkai į Latviją atvyko [[1919]]  m. [[gegužės 30]] dieną. [[Birželio 12]] d. [[Pavelas Bermontas]] su 350 savanorių samdinių įkūrė štabą [[Jelgava|Jelgavoje]]. Čia jį iš karto parėmė tiek generolo R.[[Riudigeris fon der Golcas|Riudigerio fon der Golco]] vadovaujama vokiečių kariuomenė, tiek vietos dvarininkai [[vokiečiai]]. Jo kariuomenė sparčiai didėjo ir netrukus turėjo apie 50 000 patyrusių karių, iš jų apie 10 000 buvo [[rusai]], kiti  – [[vokiečiai]], ginkluoti 100 [[pabūklas|pabūklų]], 400 [[kulkosvaidis|kulkosvaidžių]], 50 [[minosvaidis|minosvaidžių]], 120 [[lėktuvas|lėktuvų]].

Ta proga P. Bermontas pasivadino [[pulkininkas|pulkininku]] (būdamas vos [[leitenantas|leitenantu]]) ir [[kunigaikštis|kunigaikščiu]], net pavardę pasikeitė, tapo ''Avalovu''  – kad būtų solidu ir neliktų jokių vokiškumo pėdsakų. 1919  m. spalio 7 d. P. Bermontas įkūrė Vakarų Rusijos apyardosapygardos centro tarybą. Bermontininkai leido į apyvartą [[pinigai|pinigus]], juos rėmė stambūs Vokietijos pramonininkai.

Iš pradžių P. Bermontui sekėsi manevruoti tarp kelių jėgų: Vokietijos, kuri labiausiai jį rėmė, tikėdamasi su jo pagalba galutinai įsitvirtinti Baltijos kraštuose, [[baltagvardiečiai|baltagvardiečių]], kuriems jis žadėjo padėti grįžti į valdžią, sugrąžinti Rusijai reikalingus [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] uostus, [[Antantė]]s, kurios šalys tarpusavy nesutarė: [[Prancūzija]] vis dar tikėjosi, kad atsikurs senoji [[Rusija]], vieninga ir nedaloma, o [[Didžioji Britanija]] jau buvo linkusi pripažinti naujai susikūrusias valstybes  – ne tik [[Suomija|Suomiją]] ir [[Lenkija|Lenkiją]], bet ir [[Lietuva|Lietuvą]], [[Latvija|Latviją]], [[Estija|Estiją]].

Latvijoje bermontininkai karinius veiksmus pradėjo 1919  m. pabaigoje. Spalio ir lapkričio mėn. jie užėmė Latvijos teritorijos didumą [[Dauguva|Dauguvos]] kairiajame krante. [[Lapkričio 11]] d. Latvijos kariuomenė bermontininkus sumušė ties [[Ryga]]. Kai lapkričio pabaigoje bermontininkai buvo sumušti Lietuvoje, [[Antantė]] pareikalavo bermontininkų išvedimo ir iki [[gruodžio 1]] d. visi bermontininkų daliniai pasitraukė iš Latvijos.

[[1919]]  m. [[liepos 26]] d. bermontininkai pasirodė [[Kuršėnai|Kuršėnuose]], kur pradėjo rekvizuoti butus. Kareiviai plėšė vietos gyventojus ir net planavo karinį perversmą [[Kaunas|Kaune]]. Prieš jų plėšikavimą į kovą pakilo vietos gyventojai, atsirado partizanų būrių. Jų veiksmus koordinavo Laikinasis partizanų štabas [[Šiauliai|Šiauliuose]]. Lietuvos vyriausybė pareikalavo, kad bermontininkai išsikraustytų iš šalies, tačiau jie reikalavimų nepaisė. Lietuvos vyriausybės nurodymu pradėtaspradėta ruoštis ginklu atremti užpuolikus <ref>{{VLE|III|102|}}</ref>.

[[Spalio 9]] d. P. Bermonto-Avalovo įsakymu prasidėjo puolimas. Lietuvos kariuomenės vadas generolas [[Pranas Liatukas]] prieš bermontininkus sutelkė beveik visas karines pajėgas: šešis pėstininkų [[pulkas|pulkus]], raitelių pulką, 5 [[Baterija (dalinys)|baterijas]], geležinkelių [[kuopa|kuopą]] ir kitas technines dalis. Visoms dalims vadovauti paskyrė [[Kazys Ladyga|K.Kazį Ladygą]], vėliau jį pakeitė [[Vladas Skorupskis]].

[[Lapkričio 21]]–[[lapkričio 22|22]] dienomis lietuviai [[Radviliškio kautynės]]e sumušė kariuomenės likučius ir privertė juos pasitraukti į [[Prūsija|Rytprūsius]]. Po pergalės Lietuvos kariuomenei atiteko daug karinio turto: 10 patrankų, 30 [[lėktuvas|lėktuvų]] ir jų variklių, 100 kulkosvaidžių, taip pat [[šautuvas|šautuvų]], pabūklų, [[šovinys|šovinių]], artilerijos [[sviedinys|sviedinių]], [[automobilis|automobilių]], [[šarvuotis|šarvuotį]] (kuris vėliau buvo sutaisytas ir gavo „Savanorio“ vardą). Po šių pralaimėjimų Antantė pareikalavo bermontininkų išvedimo ir iki [[gruodžio 1]] d. pasitraukė visi daliniai iš Latvijos, o iki [[gruodžio 15]] d.  – ir iš Lietuvos.

* [http://anthology.lms.lt/texts/34/tekstas/40.html Antanas Vienuolis  – „Bermontininkai“]