Šiaurės Vokietijos sąjunga: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Gramatinė klaida |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 46:
{{Vokietijos istorija}}
'''Šiaurės Vokietijos sąjunga''' ({{de|Norddeutscher Bund}}) – [[1866]] m. [[rugpjūčio 16]] d. Prūsijos suburta karinė sąjunga, kuri pagal [[1867]] m. priimtą konstituciją
Šiaurės Vokietijos sąjungos santvarka didžiąja dalimi sutapo su 1871 m. sukurtos Vokietijos imperijos santvarka: šalia tautos renkamo Reichstago buvo valstybes nares atstovaujantis Bundesratas. Įstatymų leidimui reikėjo abiejų institucijų pritarimo. Sąjungos vadovu buvo Budesrato "prezidentas", kuriuo buvo Prūsijos karalius. Vykdomąja valdžia buvo federalinis kancleris. Pirmuoju ir vieninteliu Šiaurės Vokietijos sąjungos kancleriu buvo Prūsijos ministras pirmininkas Otto von Bismarck.
Gausiais ūkio, infrastruktūros, prekybos ir teisės modernizaciją skatinančiais įstatymais Šiaurės Vokietijos sąjungos Reichstagas paruošė vėlesnį Vokietijos suvienijimą. Per muitų sąjungą kai kurie įstatymai pietų Vokietijojs valstybėse veikė dar prieš 1871 m. Šalia to, parlamentinė karinio biudžeto kontrolė buvo menka, nors karinės išlaidos sudarė 95 proc. viso biudžeto.
Viltys, kad greitai į sąjungą bus galima priimti pietų Vokietijos valstybes Badeną, Bavariją, Viurtembergą ir Heseną-Darmštatą, nepasiteisino. Visose šiose šalyse buvo didelis pasipriešinimas protestantiškajai Prūsijai bei jos vadovaujamai sąjungai su savo liberalia ūkio ir socialine politika. Tai pasireiškė vykstant rinkimams į muitų sąjungos parlamentą 1868 m., nors šiaurės ir pietų Vokietijos atstovų bendras darbas Muitų sąjungoje prisidėjo prie ekonominės Vokietijos vienybės stiprinimo.
[[Vaizdas:Norddeutscher_Bund.png|thumb|300px|left|Šiaurės Vokietijos sąjungos žemėlapis]]
Per [[1866]] m. [[Austrijos-Prūsijos karas|karą su Austrija]]
Šiaurės Vokietijos sąjungos projektas demonstravo, kaip [[Otto von Bismarck]]as suvokė vokiečių suvienijimą. Šį valstybių suvienijimą įkvepė ne vokiečių nacionalizmas, bet siekis įtvirtinti Prūsijos galybę. Bismarckas pats per 5 valandas padiktavo sąjungos konstituciją, kuri perdavė į karaliaus [[Vilhelmas I|Vilhelmo I]], tapusio sąjungos bundesprezidentu, rankas beveik visus užsienio ir vidaus politikos svertus, o Prūsijos ministrą - prezidentą grafą Bismarcką pavertė jos bundeskancleriu ir faktiniu vadovu. Prūsija siuntė 17 atstovų į 43 vietų bundesratą, kuris atliko atsvaros gyventojų renkamam reichstagui vaidmenį. Istorikas istorikas H. A. Winckleris taikliai pastebėjo, kad jau tuomet aiškėjo, kad liberalų vizija apie vokiečių susivienijimą „vienybė ir laisvė“ nebus realizuota; vietoj to vienybė bus pasiekta laisvės sąskaita.
| |||