|
}}
'''Justiniškės''' – [[Vilniaus miesto dalis]], esanti miesto šiaurės vakaruose,. tarp[[Justiniškių Pašilaičių, Šeškinės, Viršuliškių ir Pilaitėsseniūnija]]. MikrorajoneJustiniškėse yra '''Taikos,289 Rygos,daugiabučiai Justiniškių, Lūžių, Sidaronių, Talino'''gyvenamieji gatvėsnamai. JustiniškėsYra turi seniūnijos statusąkapinių. SeniūnijaDidžioji užimarajono ''2.98 km<sup>2</sup>''dalis arbapastatyta 0,8XX proca. visosdevintajame Vilniaus teritorijosdešimtmetyje. [[JustiniškiųTai seniūnija]].daugiausia Justiniškėse gyvena 27462 gyventojaigyvenamasis (2011„miegamasis“) mrajonas.)
Justiniškių mikrorajonas pastatytas kelių čia buvusių kaimų vietoje. Vieno iš jų bei ten buvusio dvaro vardu ir pavadintas rajonas. Vietovės pavadinimas „Justiniškės“, kaip rašo kalbininkas Jonas Jurkštas,- „naujadaras, atsiradęs iš Justinuvkos, kuris irgi dirbtinis, pasirodęs XX a. pradžioje. Tai duoklė dvarponių madai, kai moterų vardais būdavo pavadinami savi dvareliai“. Apie Justiniškių mikrorajono statybų pradžią rašoma '''Antano Papšio''' leidinyje '''„Vilnius: mažasis vadovas“'''. Trumpa informacija pateikta '''„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“''', yra straipsnių periodikoje. Architektas '''Kazimieras Balėnas''' straipsnyje '''„Vilniaus mikrorajonai – projektai ir tikrovė“''' rašo ir apie Justiniškių mikrorajono projektavimą, projektų keitimą.
Justiniškės nėra didelis mikrorajonas, jų plotas tesiekia 2,98 kvadratinių km. Pagrindinės gatvės – Justiniškių, Taikos ir Rygos. Dabartinio mikrorajono vietoje kadaise buvo du kaimai – Justiniškės ir Lūžiai, kurie XX amžiaus devintajame dešimtmetyje prijungti prie sostinės. Senieji mikrorajono gyventojai prisimena, kad pirmaisiais gyvenimo metais naujajame mikrorajone dar buvo kaimiškų namelių, ganėsi karvės, buvo senų sodų. ''„Aplinkui plytėjo vien vanduo ir tušti laukai. Atrodė, kad gyvename ne Vilniaus mieste, o kaime, tačiau prie namo nebuvo jokio krūmo nei medelio“'' (pirmojo Justiniškių namo gyventojos pasakojimai, skelbti leidinyje „Mūsų laikraštis: Justiniškėms, Pašilaičiams, Pilaitei“).
Rajono projektuotojai – architektūros daktaras '''Vytautas Balčiūnas''', architektai '''Mindaugas Adomaitis''' ir '''Stasys Čereškevičius'''. Projekto vyr. architektas – '''Algirdas Juozas Bražinskas'''. Gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai statyti pagal kartotinius, jau anksčiau kituose rajonuose naudotus projektus. Projektuotojai pasistengė, kad nepaisant kelių gana judrių gatvių, gyventojai nejaustų didelio triukšmo. Gyvenamieji namai daug kur pastatyti ant kalvelių. 1985 m. baigti statyti visi 5 ir 9 aukštų 120V serijos stambiaplokščiai namai, išsiskiriantys reljefiniais fasadais, didesnėmis virtuvėmis ir pagalbinėmis patalpomis. Prasidėjo monolitinių bokštinio tipo ir specialiai šiam rajonui suprojektuotų namų-ekranų statyba. Šie namai, pastatyti išilgai magistralinių gatvių, turėjo izoliuoti gyvenamuosius kvartalus nuo transporto keliamo triukšmo. Tai Justiniškių naujovė, pirmą kartą įgyvendinta statant sostinės gyvenamuosius rajonus. Mikrorajono daugiabučiai išdėstyti šalia pagrindinių gatvių . 8-ojo dešimtmečio viduryje Justiniškėse buvo pastatytas fontanas. Bendruomenės pastangomis jis buvo išsaugotas ir rekonstruotas, aplink jį sutvarkyta esanti teritorija: išklotas šaligatvis, atnaujinta veja, įrengti suoliukai, pasodinta medžių, gėlynų.
<nowiki> </nowiki>Vienas žymiausių architektūrinių mikrorajono objektų – 1996 m. pastatytas kompleksinės paskirties pastatas (Justiniškių g. 64) su įtaigiu akcentu – dinamišku cilindru. Šis pastatas įtrauktas į ryškiausių Vilniaus architektūrinių objektų sąrašą.
Justiniškės neišsiskiria savo gamta, žalių zonų ne itin daug, tačiau visai netoli yra Lūžių parkas. Mikrorajono pakraštyje dar likę plotų, apaugusių brandžiais medžiais ir išvagotų pasivaikščiojimo takais. Justiniškių pakraštyje yra du tvenkiniai
Justiniškėse yra 289 daugiabučiai gyvenamieji namai. Mikrorajono šiaurės vakaruose yra senosios Justiniškių '''kapinės'''. Išlikę seni antkapiai su įskaitomais įrašais. Čia palaidoti buvusių aplinkinių kaimų gyventojai.'''Teresos Zubel''' straipsnyje pasakojama apie Justiniškių kapinių likimą.
Mikrorajone yra skulptūrų. 1987 m. prie prekybos centro "Justiniškės" buvo pastatyta žymaus dailininko '''Vytauto Šerio''' sukurta suvirinto vario skardos dekoratyvinė '''skulptūra''' '''„Sveikas, pavasari!“''' ('''archit. Arūnas Paslaitis'''). Ši skulptūra – abstrahuotų formų paukštės ar gėlės pumpuro, plazdančios, besistiebiančios į šviesą, gyvasties simbolis. Dabar skulptūros šioje vietoje nėra.
<nowiki> </nowiki> Mykolo Biržiškos gimnazijos kieme (Taikos g. 81), šios gimnazijos direktoriaus Valdemaro Kaupinio iniciatyva, yra pastatytos penkios '''medinės skulptūros''': skulptoriaus '''Adolfo Teresiaus „Žinys“''' (2009), kurioje išdrožti visuomenės veikėjo, literatūros istoriko Mykolo Biržiškos žodžiai ir stogastulpis (2012) bei skulptoriaus '''Kęstučio Krasausko''' koplytstulpis su išdrožta gimnazijos pavadinimo santrumpa '''„M.B.G“''' (2008, pastatyta 2009 m.), skulptūros '''„Mokslų medis“''' (2012) ir '''„Gimnazistas“''' (2012).
Eilėraščių, skirtų Justiniškėms, yra sukūręs poetas '''Sigitas Geda''', gyvenęs šiame rajone: „Lietingas pavasaris Justiniškėse“, „Atsisveikinimas su Justiniškėmis“ „Sekmadienis Justiniškių bažnyčioje“, „Justiniškių vaizdeliai“.
Mikrorajone yra Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos '''Justiniškių biblioteka''' (Justiniškių g. 62). Ji įsteigta 1985 m. Kraštotyros kartotekos dydis – 431 kataloginės kortelės, fondas – 49 egz. leidinių. Bibliotekoje įkurtas senjorų klubas. Anksčiau vietovėje veikusi Rygos biblioteka (Rygos g. 31) buvo uždaryta 2012 m.
Justiniškėse veikia 2001 m. įkurtas Vilniaus policijos klubas vaikams ir jaunimui.
Gyvenamasis rajonas pradėtas statyti 1982 metais. Didžioji rajono dalis pastatyta '''XX a'''. devintajame dešimtmetyje. Tai daugiausia gyvenamasis („miegamasis“) rajonas.
== Švietimo įstaigos ==
|
