Sokratas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Suformavo požiūrį į filosofiją kaip būdą siekti gyvenimo išminties. Savąja filosofijos samprata siekė atsiriboti nuo [[sofistai|sofistų]] [[reliatyvizmas|reliatyvizmo]]. Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant jų nuomonėms. Nuomonių gretinimas, tiksliai formuluojant klausimus, padedąs atskleisti prieštaravimus ir prieiti prie sąvokų apibrėžimų, kurie ir reiškia tai, kas iš tikrųjų yra. Šį Sokrato metodą Platonas pavadino [[dialektika|dialektiniu]]. Sokratas juo stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė [[etika|etines]] vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. [[Filosofija]], skatindama [[Refleksija|refleksiją]] ir padėdama išsiaiškinti etines sąvokas, tarnaujanti gėriui. Tad žmogaus dorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių.

Sokrato etinių sąvokų teorija žymiai prisidėjo prie etikos mokslo pažangos, davė pradžią kai kurių [[Logika|logikos]] procedūrų ([[Indukcija|indukcijos]], [[Analogija|analogijos]]) struktūros sampratai. Sokrato mintis, kad sąvokoje glūdi besąlygiškas būties turinys, turėjo įtakos tikrovės idealistinei sampratai susidaryti. Šia linkme Sokrato filosofiją plėtojo Platonas