Kinų-tibetiečių kalbos: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ypač gausios kinų - tibetiečių kalbų šeimos protėvynė veikiausiai buvusi [[Gobio dykuma|Gobio dykumos]] stepėse, o iš kur dar tolimoje senovėje kinų - tibetiečių kalbos ėmė plisti į daugybęšvairius kraštų.kraštus Plisdama kinų - tibetiečių kalbų šeima susiskaidė į tris šakas:

Kinų kalba, kuria dabar šneka apie milijardą žmonių, turi gana senus hieroglifų rašto paminklus, siekiančius XIV a. pr. m. e. (Šango dinastijos laikai). Nors hieroglifų raštas jungia visus kinus, tačiau kinų kalba susiskaidžiusi į daugelį tarmių, kurios sudaro dvi dideles grupes: šiaurės ir pietų. Skirtumas tarp šių grupių yra toks didelis, jog šiaurinės grupės atstovai nesusišneka su pietinės grupės atstovais ([[Pekinas|Pekino]] gyventojas nesupranta [[Nankinas|Nankino]] gyventojo kalbos). Nuo XIII a. Pekinui tapuspasidarius [[Kinija (regionas)|Kinijos]] valstybės ir kultūros centru, jo apylinkių tarmės ėmė plačiau įsigalėti viešajame gyvenime ir eiti literatūrinės kalbos pagrindu.

Anksčiau prie kinų - tibetiečių kalbų šeimos buvo priskiriamos [[tajų-kadajų kalbos]]. Kinų - tibetiečių šeimai artimiausia tajų - kadajų kalbų šeimos [[tajų kalbos|tajų kalbų]] grupė. Šios grupės kalbomis šneka apie 50 mln. žmonių pietryčių Kinijoje, [[Tailandas|Tailande]], [[Laosas|Laose]], [[Vietnamas|Vietname]] ir [[Mianmaras|Mianmare]]. Gausingiausia iš jų – [[tajų kalba]], turinti rašto paminklų nuoiš XIII a. Kai kurie mokslininkai prie tajų kalbų priskiria ir [[vietnamiečių kalba|vietnamiečių kalbą]], tačiau šios kalbos giminystės santykis dar nėra išaiškintas.

JenisiejausJenisejaus ostiakų kalba ligi nesenų laikų buvo paplitusi prie [[Jenisejus|JenisiejausJenisejaus]] vidurupio, bet paskui ji susimaišė su paleoazinėmis ir vad. Altajaus kalbomis ir labai nutolo nuo kinų - tibetiečių kalbų šeimos.