Konrado kavinė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Konrado kavinė''', buvusi '''Tulpė'''  – menininkų kavinė prieškariniame [[Kaunas|Kaune]], Laisvės al. 45, pavadinta savininko Makso Konrado vardu. Kavinė, pokario metais pakeitusi pavadinimą, gyvavo apie 140 metų.

[[1850]]  m. kolegijos sekretorius Aleksejus Dubenkinas pastatė mūrinį dviejų aukštų namą. Darbus prižiūrėjo [[Kauno gubernija|Kauno gubernijos]] architektas Teodoras Helmholcas. Kavinė šiame pastate atidaryta [[1862]]  m. vietoj nuo [[1852]]  m. čia veikusios cukrainės. [[1920]]  m. dalį pirmojo aukšto šiame pasrtate užėmė brolių Leonido ir Makso Konradų kavinė-cukrainė. [[1938]]  m. kavinė rekonstruota. Trečiajame [[XX a.]] dešimtmetyje ši įstaiga turėjo dvi patalpas ir kambarį patefonui. Ketvirtajame dešimtmetyje, po rekonstrukcijos, ji tapo erdvesnė, prašmatnesnė, pasipuošė fontanėliu ir gipsine mergaitės statula  – skulptoriaus [[Bronius Pundzius|Broniaus Pundziaus]] kūriniu.

Tarpukariu „Konrado“ kavinę mėgo Kauno inteligentija, ypač menininkai. „Konrade” lankytojų netrūko: visus viliojo patogi vieta prestižinėje miesto vietoje ir skani, nebrangi juoda [[kava]]. Menininkai rinkdavosi dažniausiai tarp 12 ir 15 valandų. Čia buvo dalijamasi dienos naujienomis, išsakomos asmeninės nuomonės, karštai ir gaivališkai kritikuojami kai kurie valdžios poelgiai. Nepriklausomoje Lietuvoje tai buvo pirmasis stichiškai atsiradęs lietuvių kultūros, meno ir spaudos atstovų neoficialaus bendravimo bei traukos centras, turėjęs pretenzijų į analogiją su Paryžiaus „Rotonda“ bei Krokuvos „Žaliuoju balionėliu“. Vadinamieji muzikos seansai buvo itin mėgstami publikos ir „Kondrade“, ir kitose panašiose Kauno įstaigose: „Metropolyje“, „Versalyje“, „Lozanoje“, „Monikoje“, „Aldonoje“, „Rambyne“, „Centraliniame restorane“, „Pale-Ale“, „Božegraikoje“. Į ją rinkdavosi įvairių pažiūrų ir skirtingų kartų rašytojai, dailininkai, teatralai, muzikai, žurnalistai ([[Vincas Krėvė]], [[Balys Sruoga]], [[Juozas Keliuotis]], [[Petras Cvirka]], [[Liudas Truikys]] ir kt.). Konrado kavinėje grojo gyva muzika. Čia romansus traukdavo Aleksandras Vertinskis, grodavo Danieliaus Pomeranco orkestras. Konrado kavinėje plėtojosi šio kultūrinio luomo diskusinė atmosfera, mezgėsi pažintys ir ilgalaikiai kontaktai.

Po karo, [[1948]]–[[1949]]  m., „Tulpe“ pavadintos kavinės interjeras buvo pertvarkytas pagal [[Jonas Virakas|Jono Virako]] projektą. [[1961]]  m. interjeras vėl atnaujintas, patalpos praplėstos. Projekto autoriai Vytautas Dičius ir [[Algimantas Mikėnas]]. Istoriniame Konrado„Konrado kavinės” pastate neliko nei autentiškos materijos, nei dvasios. Tarpukario bohemos simboliu vadinta Makso Konrado kavinė, sovietmečiu buvusi „Tulpe“, [[2003]]  m. buvo pertvarkyta į šiuolaikišką drabužių parduotuvę „Mango“„[[Mango (kompanija)|Mango]]“, vėliau  – kitas panašias įstaigas. Pagal seno-naujo santykio principą sukurtas vientisas, naktį apšviečiamas [[fasadas]], interjeras  – sterili balta drabužių parduotuvės dvasia. TikBuvusios plokštės šaligatvyjekavinės duodaatminimas užuominąįamžintas apiealėjos buvusįgrindinio paveldąplytelėje.<ref>http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/maksas-konradas-drabuziu-parduotuveje-nesivaidena-8696#ixzz208uocFIf Konrado kavinės palikimas</ref> Sovietmečio „Tulpė“ neteko miesto menines įžymybes buriančių funkcijų vaidmens.