Pelkė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pagal mitybos sąlygas ir vyraujančią augaliją pelkės skirstomos į eutrofines, arba žemapelkes, mezotronines, arba tarpines, oligotronines, arba aukštapelkes. Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas, jas maitina gruntiniai, apypelkio paviršiniai arba upių vandenys, turintys gana daug maisto medžiagų. Svarbesni žemapelkių durpojai: [[juodalksnis|juodalksniai]] (''Alnus glutonisa''), [[karklas|karklai]] (''Salix'' spp.), [[viksva|viksvos]] (''Carex'' spp.), [[švylys|švyliai]] (''Eriophorum latifolium'', ''E. angustifolium''), [[asiūklis|asiūkliai]] (''Equisetum'' spp.), [[pupalaiškis|pupalaiškiai]] (''Menyanthes trifoliata''), dauguma žaliųjų [[samanos|samanų]], kai kurios [[kiminas|kiminų]] rūšys. Aukštapelkių paviršius dažnai išgaubtas, jas maitina tiktai krituliai, mineralinių medžiagų yra labai mažai. Auga žemaūgės pušaitės, krūmokšniai – [[balžuva|balžuvos]] (''Andromeda plifolia''), [[šilinis viržis|viržiai]] (''Calluna vulgaris''), [[Juodoji varnauogė|varnauogės]] (''Empetrum nigrum''), [[tekšė]]s (''Rubus chamaemorus''), [[gailis|gailiai]] (''Ledum palustre''), [[durpyninis berenis|durpyniniai bereiniai]] (''Chamaedaphne calyculata''), [[Paprastoji spanguolė|spanguolės]] (''Oxycoccus palustris''), žoliniai augalai – [[kupstinis švylys|kupstiniai švyliai]] (''Eriohorum vaginatum''), [[kupstinė kūlingė|kupstinės kūlingės]] (''Trichophorum caespitosum''), [[baltoji saidra|baltosios saidros]] (''Rhynchospora alba'') ir svarbiausi aukštapelkės durpojai – [[kiminas|kiminai]] (''Sphagnum megellanicum, S. rubelum, S. fuscum, S. balticum . angustifolium''). Tarpinė pelkė yra pereinamoji stadija iš žemaplekės į aukštapelkę, joje yra šiek tiek maisto medžiagų. Čia dar auga žemapelkiniai, bet yra ir aukštapelkinių durpojų. Būdingi augalai: [[plaukuotasis beržas|plaukuotieji]] ir [[liekninis beržas|liekniniai beržai]] (''Betula pubescens, Betula humilis''), [[karklas|karklai]] (''Salix aurita, S. rosmarinifolia, S. myrtilloides, S. lapponum''), [[viksva|viksvos]] (''Carex lasiocarpa, C. Diandra''), mažai žaliųjų samanų, vyrauja kiminai. Kai kurių rūšių durpojai, pvz., [[liūnsargė]] (''Scheuchzeria palustris''), [[svyruoklinė viksva]] (''Carex limosa''), [[saidra]] (''Rhynchospora alba''), auga ir aukštapelkėse, ir žemapelkėse, sudarydamos bendrijas ir su kiminais, ir su žaliosiomis samanomis. Lietuvoje vyrauja žemapelkės (60-70 proc. pelkių ploto), apie 22 proc. sudaro aukštapelkės. Dideliuose pelkių masyvuose aptinkama visų tipų pelkių, bet didžiausią plotą paprastai užima aukštapelkė. Mažos perkaitėspelkaitės dažniausiai būna žemapelkės. Didžiosios pelkės daugiausia paplitusios pereinamojoje zonoje iš aukštumų į žemumas, mažosios telkiasi aukštumose, kur užima beveik visas tarpukalnių daubas.