Platonas Zubovas: Skirtumas tarp puslapio versijų

| parašas =

| pastabos =

 

'''Platonas Zubovas''' ({{ru|Платон Александрович Зубов}}, [[1767]] m. [[lapkričio 26]] d. [[Vladimiras|Vladimire]], [[Rusija]] – [[1822]] m. [[balandžio 7]] d. [[Rundalė]]je, [[Latvija]]) – [[Rusijos imperija|Rusijos]] valstybės ir karo veikėjas, paskutinis Rusijos imperatorės [[Jekaterina II|Jekaterinos II]] favoritas, [[generolas anšefas]], [[Grafas (titulas)|grafas]], šviesiausias [[kunigaikštis]].

 

[[Aleksandras Zubovas (1727)|Aleksandro Zubovo]] ([[1727]]–[[1795]] m.) sūnus, [[Nikolajus Zubovas (1763)|Nikolajaus]] ([[1763]]–[[1805]] m.), [[Dmitrijus Zubovas|Dmitrijaus]] ([[1764]]–[[1836]] m.) ir [[Valerijonas Zubovas (1771)|Valerijono]] ([[1771]]–[[1804]] m.) Zubovų ir [[Olga Žerebcova|Olgos Žerebcovos]] ([[1766]]–[[1849]] m.) brolis.

 

Nors administraciniais gabumais nepasižymėjo, tačiau [[1789]] m. tapęs Jekaterinos II meilužiu, iš raitelių gvardijos leitenantų (poručikų), greitai kilo tarnybinės karjeros laiptais. Po artimiausio Jekaterinos II padėjėjo [[Grigorijus Potiomkinas|Grigorijaus Potiomkino]] mirties [[1791]] m. paskirtas generolu feldcechmeisteriu, (aukščiausias to meto Rusijos generolo laipsnis), [[Novorosijskas|Novorosijsko]] gubernatoriumi, [[Dnepropetrovskas|Jekaterinoslavo]], [[Voskresenskas|Voskresensko]] ir [[Tauridė|Tauridos]] generalgubematoriumi, [[Juodoji jūra|Juodosios jūros]] laivyno vadu, Karinės kolegijos nariu. [[1793]] m. gavo grafo titulą. Iki [[1796]] m. faktiškai vadovavo Rusijos imperijos vidaus ir užsienio politikai. [[1795]] m. pradėjo karą su [[Persija]]. [[1795]] m. derėjosi su [[Prūsija]] ir [[Austrija]] dėl [[Abiejų Tautų Respublika|Lenkijos ir Lietuvos valstybės]] padalijimo, už kurį Prūsijos karalius ir [[Šventoji Romos imperija|Šventosios Romos imperijos]] imperatorius [[1796]] m. suteikė jam Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą.