Rasos: Skirtumas tarp puslapio versijų

<nowiki> </nowiki>[[saulėgrįža|'''JONINĖS''']][[Vaizdas:ugnis.jpg|thumb|250px|Ugnis ir laužai – privalomas Rasų atributas]]

'''[[saulėgrįža|Rãsos]]''' [[saulėgrįža|('''Rasa''', '''Rasos šventė''', '''Kupolės''', '''Saulės''', '''Krešės''') – senoji lietuvių [[saulėgrįža|vasaros saulėgrįžos]] šventė, vėliau sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta [[Joninės|Joninėmis]].

[[saulėgrįža|Dabar beveik neįmanoma atrasti autentiško baltiško saulėgrįžos šventės pavadinimo. Rasos šventės, [[Kupolė]]sKupolės ir kiti pavadinimai yra jau krikščioniškų laikų paveldas. Kupolės pavadinimas atėjo iš rytų slavų kraštų, kur šventė vadinama Ivano Kupalos vardu (taip buvo verčiamas Jono Krikštytojo vardas). Pirmasis šią šventę ''Rasa'' pavadino [[Teodoras Narbutas]] 1835 metais.<ref>Skrodenis S. Joninių arba Kupolių šventės vardo ir prasmės klausimu, ''Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje'', Vilnius, 1977, p. 59.</ref> [[Jonas Basanavičius]] pastarąjį pavadinimą bandė susieti su romėnų ''dies rosarum'' (rožių dienomis). [[Pilypas Ruigys|Pilypo Ruigio]] ir Gotlibo Milkaus [[XVIII amžius|XVIII]] – XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrąža vadinama ''Saulėmis''. Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu. ''Krešės'' – [[prūsija|prūsiškas]] pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu.

[[saulėgrįža|2003]] m. vasaros saulėgrįžos šventė Lietuvoje paskelbta nedarbo diena, tačiau įstatyme minimos Joninės. Tai sukėlė diskusijų tarp siekiančių atskirti šiuolaikines Jonines ir senąsias Rasas. Tačiau dėl aukščiau minėtų priežasčių nėra visai aišku, kaip turėtų vadintis senąsias tradicijas tęsianti šventė. Vienas iš argumentų už vienaskaitinį Rasos arba Rasos šventės pavadinimų: [[Vilnius|Vilniuje]] daugiskaitinės Rasos visų pirma asocijuojasi su [[Rasų kapinės|Rasų kapinėmis]] (dr. Libertas Klimka). Tačiau Rasa arba Rasos lieka populiaresnės už Kupoles, Saules, Krešes ar tiesiog Vasaros saulėgrįžą.

== [[saulėgrįža|Prasmė]] ==

[[saulėgrįža|Vasaros saulėgrįža – tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas, opozicinė šventė žiemos saulėgrįžai, [[Lietuva|Lietuvoje]] švenčiamai kaip [[Kūčios]] bei [[Kalėdos]]. Pagrindinis šventės tikslas – užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių, [[ragana|raganų]]. Nors dabar Rasos arba Joninės švenčiamos naktį iš [[birželio 23]] d. į [[birželio 24|24-tąją]], tradiciškai ilgiausios dienos šventės būdavo pradedamos švęsti sparčiai imus ilgėti dienoms, t. y. maždaug [[gegužė]]sgegužės mėnesio pabaigoje. [[Simonas Daukantas|S. Daukantas]] rašo, kad Rasos šventė buvo švenčiama keturiolika dienų. Kai kur išliko paprotys švęsti nuo [[birželio 24]] d. iki [[birželio 29]] d.]]

== [[saulėgrįža|Papročiai]] ==

[[saulėgrįža|Ilgiausių dienų apeigose garbinti [[Perkūnas]], [[Lada.]].

[[saulėgrįža|Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo. [[Lietus]] ir [[vanduo]] ne tik „apvaisina“ žemę, bet ir suteikia jai jėgų vesti vaisius. Todėl apeigose vanduo – svarbus elementas. Rasų išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei ligoniai eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo maudomi gyvuliai. Pats pavadinimas Rasa gali būti siejamas su [[Rasa (deivė)|deive Rasa]], kurią lietuviai įasmenindavo, dainose ji vaizduojama vaikščiojanti po laukus. Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus. Tą rytą žemdirbiai apibrisdavo arba apsižergę šaką apjodavo pasėlius, kiti išbraidydavo [[rugiai|rugių]] lauką, kad nukrėstų rasą ir taip padidintų derlių.]]

[[saulėgrįža|Augmenijai priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaparastos [[magija|magiškos]] galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas ''kupoliavimu''. Šis paprotys labai senos kilmės. ''Kupolė'' (surinkti žolynai) minimi [[XIII amžius|XIII a.]] Ipatjevo metraštyje. Kupolėmis įvairiuose raštuose vadinamos [[jonažolė]]sjonažolės, [[ramunė]]sramunės, mėlynai ir [[geltona]]igeltonai žydinčios žolės ir pan. Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš jų merginos pindavo vainikus ir puošdavo namus. Kupolės naudojamos vedybiniuose [[burtai|burtuose]]: merginos prirenka devynių rūšių žolynų, nieko nekalbėdamos pina vainikus ir meta juos per galvas į [[beržas|beržą]], [[gluosnis|gluosnį]] ar [[obelis|obelį]]. Kiek kartų mesdavo, po tiek metų tikėjosi ištekėti. Kartais vainiką deda po pagalve, plukdo upe su pritaisyta žvakute, meta į šulinį, palieka kryžkelėje ir pan. Kupole taip pat vadinama kartis, papuošta žolynais. M. Pretorijus rašo, kad šią kartį – kupolę arba kaupolę – pritvirtindavo prie vartų, pro kuriuos vėliau veš javus. Žolynai, kartis (''axis mundi''), Pasaulio ašies, pasaulio medžio įvaizdžiai. Spėjama, kad [[Kaupolė|Kupolė]] galėjo būti ir [[javai|javų]] ar apskritai augalijos dvasia, galbūt Rasos motina.]]

[[saulėgrįža|Per vasaros saulėgrįžą renkamos [[vaistažolė]]svaistažolės, dažnai anksti rytą prieš saulėtekį.]]

[[saulėgrįža|Buvo paplitęs paprotys plaukioti [[upė]]seupėse ar [[ežeras|ežeruose]] valtelėse, išpuoštomis gėlėmis ir vainikais, kuriose būdavo kūrenama ugnis. Šis apeigų komponentas simbolizavo plaukiančią [[saulė (mitologija)|Saulę]]. Per vasaros saulėgrįžą pagerbiama į žiemos pusę išvykstanti Saulė, padėkojama jai už duotą šilumą, ji svetingai išlydima, kad sugrįžtų ir kitais metais. Sakoma, kad prieš šią kelionę Saulė maudosi, puošiasi vainikais. Taip pat apeigomis buvo siekiama, kad Saulė neišdegintų pasėlių – tam aukodavo aukas, Saulė garbinama maldomis ir giesmėmis.]]

[[saulėgrįža|Apeigose svarbūs būdavo apeiginiai rateliai ir giesmės. Svarbus elementas – javų laukų lankymas. Lankytojai vaikščiodami giedodavo apeigines giesmes, turėjusias pagerinti javų derlingumą, pagreitinti augimą. Javų lankymo giesmėse apdainuojami [[rugiai|rugių]] laukeliai, klausiama Kupolės (vėliau Jono), ar geri rugiai, [[linas|linai]] ir pan.]]

[[saulėgrįža|Tikėta, kad vidurnaktį pražysta [[papartis]]. Jį saugo dvasios, siekiančios nubaidyti ieškotojus. Tačiau radęs (dažniausiai netikėtai, pvz., [[paparčio žiedas]] įkrenta į vyžą) gali įgyti visažinystės galių, (pvz., pamatyti paslėptus turtus, suprasti kitų mintis, gyvulių ir paukščių kalbą).]]

[[saulėgrįža|Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Apeiginis laužas būdavo kuriamas švaria, nauja šventa ugnimi, kuri būdavo gaunama trinant vieną medžio gabalą į kitą arba išskeliant ją iš [[titnagas|titnago]]. Galbūt ją kurdavo [[vaidila|vaidilos]] ar žyniai. Ugnies iš laužo parsinešdavo namo ir įkurdavo naują ugnį vietoj senosios. Prie laužų būdavo dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Apeiginė ugnis apvalydavusi, gydydavusi. Laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, kad gerai užderėtų javai, kišdavo po pamatais ar pastogėn, kad apsisaugotų nuo gaisro. Degindavo ne tik laužus: senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizavo Saulę ar jos vežimą.]]

[[saulėgrįža|Per ilgiausios dienos šventes buvo itin bijomasi [[ragana|raganų]]. Moterys prieš saulėlydį suvarydavo karves į tvartus ir išgindavo tik nukritus rasai. Tikėta, kad raganos po pievą tampo koštuvus, marškas, paklodes ir kt., o susikaupusią rasą išgręžia ir duoda atsigerti savo karvėms – taip jų karvės gauna pieną tų, kurios ėdė žolėje. Kad raganos neatimtų iš karvių pieno, moterys kaišydavo tvarto duris ir plyšius [[dilgėlė]]misdilgėlėmis, [[šermukšnis|šermukšnių]] šakomis.]]

== [[saulėgrįža|Rasos šiandien]] ==

Atėjus [[krikščionybėsaulėgrįža|Atėjus krikščionybei]], pamažu nyko senoji šventės prasmė, tačiau pagrindiniai elementai išliko. Per [[XIX amžius|XIX]] ir [[XX amžius|XX a.]] vasaros saulėgrįžos švenčių tradicijos sunyko. [[1881]] m. Rasą ant [[Rambynas|Rambyno]] atgaivino [[Vydūnas]]. Nepriklausomoje Lietuvoje šventė tapo populiaresnė. [[1967]] m. [[Kernavė]]jeKernavėje Rasos šventę ėmė švęsti [[Romuva]]. Dabar sunku atkurti šventės apeigas, todėl nebijoma varijuoti, kurti patiems. Nors paprastai šiandien šventė vadinama krikščionišku Joninių vardu, yra siekiančių atsiriboti, švęsti Rasas, tęsti senąsias tradicijas. Svarbiais šventės elementais išlieka vanduo, ugnis, žolynai, apeigose neapsieinama be laužų, vainikų, kupoliavimo.]]