Aliatyvas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
'''Aliatyvas''' ({{la|allativus}}, iš ''allāt-'' 'atnešti') arba '''''pašalio einamasis vietininkas''''' – viena iš [[vietininkas|vietininko]] linksnio atmainų. Sutinkamas [[finougrų kalbos]]e, [[baltų kalbos]]e. Aliatyvas rodo veiksmo kryptį prie daikto ar asmens.
 
[[Lietuvių kalba|Lietuvių kalboje]] aliatyvo formos atsirado postpozicijai ''-pi'' priaugus prie [[kilmininkas|kilmininko]]: ''miško + pi'' → ''miškop(i)'', ''miškun'' + ''pi'' → ''miškūmpmiškump(i)''. Nuo [[iliatyvas|iliatyvo]] skiriasi tuo, kad veiksmas nukreiptas šalia, bet ne į objektą, plg., „ateik manęspi“ ir „panirk savin“.
 
Aliatyvas laikomas baltų prokalbės naujove, kadangi prokalbėje jo nebūta. Aliatyvas buvo vartojamas [[XVI a.|XVI]]–[[XVII a.]] lietuvių kalbos raštuose. Jo liekanų daugiausia liko [[Lazūnai|Lazūnų]] tarmėje, mažiau – kitose Gudijos lietuvių tarmėse. Dabar aliatyvas kalbininkų paskelbtas [[archaizmas|archaizmu]], tačiau yra išlikę jo sustabarėjusių formų, dabar formaliai laikomų [[prieveiksmis|prieveiksmiais]], pvz., myriop, velniop, vakarop, rudeniop, namo(p)<ref>{{VLE|1}}</ref>.