Nacionalinė dailės mokykla: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:Paris 6 - ENSBA 03.jpg|thumb|Įėjimas į mokyklą su [[Pierre Puget]] ir [[Nikola Pusenas|Nokola Puseno]] biustais iš Bonaparto gatvės.]]
[[Vaizdas:Ensba paris 2 artlibre jnl.jpg|thumb|Mokyklos fasadas iš Malakė krantinės]]
'''Nacionalinė dailės mokykla''' ({{fr|École des Beaux-Arts}}) '''ENSBA'''  – Aukštoji nacionalinė dailės mokykla (''École nationale supérieure des Beaux-Arts'') arba Paryžiaus aukštoji valstybinė meno bei dekoratyvinės ir taikomosios [[dailė]]s mokykla.
 
Tai pastatų kompleksas, esantis Bonaparto gatvės 14 nr., tarp Malake krantinės ir Bonaparto gatvių; St. Žermeno des-Prés kvartalo širdyje, ant [[Sena|Senos]] kranto priešais [[Luvras|Luvrą]]. Ji įsteigta [[1648]]  m. Šarlio le Brun'oBrun’o, kaip Dailės ir Skulptūrosskulptūros Akademijaakademija (garsioji Prancūzų Akademijaakademija). [[1793]]  m. institucija buvo suvaržyta, tačiau [[1816]]  m. pavadinimas pasikeitė, kai šioji susijungė su Architektūros Akamdeijaakademija. Mokykla globota karaliaus Niki [[1863]]  m.; Imperatoriškasis [[1863]]  m. [[Lapkričiolapkričio 13]] d. dekretas įvardino mokyklos direktorių, kuris turėjo eiti paskirtas pareigas penkerius metus. Ilgai prižiūrėta Švietimo ministerijos, Nacionalinė dailės mokykla dabar yra viešoji įstaiga.
 
== Istorija ==
 
Nuo savo įkūrimo [[1648 m.|1648]]  m., Karališkoji dailės ir skulptūros Akademijaakademija (''Académie Royale de Peinture et de Sculpture)'' turėjo mokyklą, skirtą prancūzų elitui, besidominčiam menais. Jos programa sukosi aplink seriją anoniminių varžybų, nukreiptų į Karališkosios Akademijosakademijos Didįjįdidįjį Priząprizą (''Grand Prix de l'Académiel’Académie Royale''), labiau žinomą, kaip Didysis Romos prizas (''Grand Prix de Rome''), kurio laimėtojas gaudavo stipendiją ir studijų vietą Prancūzijos Akademijojeakademijoje [[Roma|Romoje]]. Mokslas iš pradžių vyko bendrajame skyriuje, po to - – atskirose studijose, kurioms vadovavo profesoriai. Buvo 4 tapybos, 4 skulptūros, 7 architektūros dirbtuvės, 13 laisvų architektūros dirbtuvių už mokyklos ribų. Studijų metais Romoje ,,stipendininkas"„stipendininkas“ turėdavo reguliariai siųsti į Paryžių savo meninio tobulėjimo įrodymus, t.y. paveikslus, skulptūras, graviūras ir kt. ''Grand Prix de Rome'' varžybų nariai turėdavo sukurti kūrinį Klasikinėsklasikinės/Antikinėsantikinės literatūros tema; Konkursokonkurso dalyvių asmenybės laikytos paslaptyje, kad išvengti favoritizmo skandalo.
[[Vaizdas:La Cour du Palais des études de l’École des beaux-arts.jpg|212x212px|thumb|left|Įstiklintas studijų kiemas Nacionalinėje dailės mokykloje.]]
Su finaliniu priėmimu į Romos Akademijąakademiją, naujieji nariai turėdavo pristatyti savo kolegoms <nowiki>''morceau de réception''</nowiki>, paveikslą ar skulptūrą, demonstruojančius autoriaus išmintį, akademines žinias ir meistriškumą mene.
[[Jacques-Louis David]] pristatė [[1783 m.|1783]]  m. komisijai paveikslą ,,Andromachė„Andromachė aprauda Hektorą"Hektorą“, kuris šiandien eksponuojamas [[Luvras|Louvre]].
[[1793]]  m. Prancūzijos revoliucijos metu, Karališkoji Akademijaakademija ir Karališkosios Akademijosakademijos prizas buvo uždrausti, tačiau po kelių metų, [[1797 m.|1797]]  m. Romos prizas atkurtasbuvo vėl atkurtas. Kiekvienais metais, per visą [[XIX amžius|XIX]] a., Romos prizo laimėtojai gaudavo progą penkerius metus studijuoti Villa Medici, po kurių tapytojas ar skulptorius galėdavo tikėtis pradėti sėkmingą oficialią menininko karjerą.
 
[[1807]]  m. įstaiga pavadinta Imperatoriškąja specialiąja dailes mokykla (''Ecole Impériale et Spéciale des Beaux-Arts''). <ref>[[Lijana Šatavičiūtė]] [[Visuotinė lietuvių enciklopedija]], IV t.</ref> [[XIX a.]] ji buvo viena įtakingiausių [[Europa|Europos]] dailės ir architektūros mokyklų, pasižymėjo akademistinėmis tradicijomis ir konservatyvumu. [[1819]]  m. ir [[1863]]  m. mokykla reorganizuota. [[1968]]  m. pertvarkyta: atsisakyta architektūros, paliktos tik dailės specialybės, pakeista programa ir struktūra. Liko 5 skyriai, daug laiko skirta savarankiškoms studijoms ir specializacijai.
[[Vaizdas:Atelier Genuys 1921.jpg|miniatur|215x215px|thumb|right|Mokyklos klasė, [[1921]]  m.]]
 
Programos baigtis - – didžiulės Akademijojeakademijoje sukauptos kolekcijos; viena iš geriausių prancūzų piešinių kolekcijų, kurių didžioji dalis atsiųsta "atstovų"„atstovų“ iš Romos, be to, konkursų laimėtojų arba Menomeno Salonuosesalonuose eksponuotos skulptūros ir paveikslai. Mažesnės kolekcijos, žinomos, kaip ''petits concours'', apima istorinės kompozicijos temas (daugybė eskizų iliustruoja Antikinioantikinio meno pamokas, emocijų išraiškas ir pusiau- figūrinius paveikslus).
[[Vaizdas:Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts amphitheatre 2.JPG|215x215px|thumb|left|[[Paul Delaroche]] freska mokyklos amfiteatre.]]
 
Savo, kaip mokymo institucijos, veikloje, Nacionalinės dailės mokykla surinko didžiausią Italijos ir Prancūzijos graviūrų ir estampų kolekciją, datuojamą nuo [[XVI a.]] iki [[XVIII a.]]. Šie spaudiniai atskleidė paveikslų kompozicijas plačiajai visuomenei. Spaudinių kolekcija pirmą kartą pademonstruota studentams už Akademijosakademijos sienų tik [[1864]]  m.
 
Dabar studijas sudaro: tapyba, instaliacija, grafikos menai, fotografija, skulptūra, skaitmeninės medijos ir video. ENSBA suteikia aukščiausią mokymosmokymosi lygį šiuolaikinio meno produkcijoje. Per visą istoriją, daugelis pasaulinio garso menininkų studijavo šioje įstaigoje. Sugebėjimai yra sudaryti taip, kad atpažinti tarptautinius menininkus. Teoriniai kursai leidžia įvairiai priartėti prie meno istorijos papildant studijų darbą, kuris palaikomas techininiotechninio mokymosi ir priėjimo prie techninių bazių. ENSBA medijų centras suteikia studentams priėjimą prie turtingų meno archyvų ir organizuoja konferencijas, seminarus, debatus per visus metus. Mokyklos pastatai turi architektūrinę svarbą ir saugo prestižines istorines kolekcijas bei didžiuliądidžiulę meno biblioteką. Mokykla publikuoja tuzinus tekstų per metus apie įvairias kolekcijas bei rengia parodas, kurių diapazonas yra itin platus - – nuo puikių senųjų meistrų piešinių iš mokyklos kolekcijos iki šiuolaikinio meno pavyzdžių, Malakė krantinėje ir savo koplyčioje ištisus metus. Mokyklos absolventai tampa ENSBA asociacijos nariais ir nenutraukia ryšių su mokykla visą gyvenimą.
 
== Kolekcija ==
[[Vaizdas:Kapelle ensba paris 02.jpg|200px|thumb|Mokyklos koplyčios fasadas iškilęs iš Château d'Anetd’Anet.]]
[[Vaizdas:Ingres - estudo de nu - 1801.jpg|left|thumb|150px200px|[[Jean Auguste Dominique Ingres]], ''Nuogo„Nuogo žmogaus etiudas''etiudas“, [[1801]] m.]]
Mokykla saugo 450 tūkstančių daiktų, skirstomų į meno kūrinius ir istorines knygas; ji turi vieną didžiausių viešai prieinama kolekcijų Prancūzijoje. Šis rinkinys apima platų meno veiklos spektrą, t.y. nuo paveikslų ir skulptūrų iki graviūrų, baldų ar iliustruotų knygų - – visa tai sudaro įvairūs meno istorijos laikmečiai. Daugelis kolekcijos daiktų yra meno kūriniai, sukurti mokyklos studentų per įstaigos gyvavimo istoriją, tačiau ir buvę studentai, šiais laikais, neapsieina be dovanų institucijai. Kolekciją sudaro, apytiksliai, 2000 paveikslų (įskaitant, [[Nikola Pusenas]], [[Anthony van Dyck]], [[Hyacinthe Rigaud]], [[Jean-Honoré Fragonard]], [[Hubert Robert]] ir [[Jean Auguste Dominique Ingres]]), 600 dekoratyvaus meno kūriniaikūrinių, 600 architektūriniaiarchitektūrinių elementaielementų, arti 15 tūkstančių medalių, 3700 skulptūrų, 20 tūkstančių piešinių, įskaitant, [[Veronezė]], [[Francesco Primaticcio]], [[ Jacques Bellange|Jacques Bellange]], [[Mikelandželas]], [[ Charles Le Brun|Charles Le Brun]], [[Nikola Pusenas]], [[Jean Auguste Dominique Ingres]], [[Rembrantas]], [[Albrecht Dürer]], [[Claude Lorrain]], [[François Boucher]] ar [[ Pierre Alechinsky|Pierre Alechinsky]], 45 tūkstančiai architektūrinių piešinių, 100 tūkstančių graviūrų, 70 tūkstančių fotografijų (daugiausiai iš [[1850 m.|1850]] - [[1914 m.|1914]]  m. periodo), 65 tūkstančiai knygų, datuojamų nuo [[XV amžius|XV]] a. iki [[XX amžius|XX]] a. (3500 iš [[XV amžius|XV]] a. ir [[XVI amžius|XVI]] a.) ir 1000 piešinių archyvąarchyvas (laiškai, sąrašai, užrašai...užrašai…) be to 390 svarbių fragmentų arba visiškai iliustruotų manuskriptų.
[[Vaizdas:Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts chapelle.JPG|left|thumb|200px215px|ENSBA koplyčios interjero vaizdas.]]
 
== Nacionalinės meno mokyklos pastatas ==
 
Mokyklos pastatai apima dviejų hektarų plotą St. Žermeno des-Prés Paryžiaus kvartale. Paradinis įėjimas iš Bonaparto gatvės 14 numeriu pažymėto namo, kūrįkurį žymį vartai su dviem kolosaliais [[Pierre Paul Puget]] ir [[Nicolas Poussin]] biustais (sukurtais [[1838]]  m. Mišelio Liudviko Viktoro Mercier).
 
Prieš [[1816]]  m. meno mokyklos studentai buvo mokomi kitur. Ši teritorija priklausė Mažųjų Augustinų konvetuikonventui, po to [[Alexandre Lenoir]] architektūrinių fragmentų iš visos Prancūzijos kolekcijai, ''[[Musée des Monuments Français]]'' surinktai čia, kai buvo suniokotos bažnyčios ir aristokratų rūmai Didžiosios Revoliucijos periodu.
 
[[1830]]  m. architektas [[Félix Duban]], buvęs mokyklos studentas ir ''Grand Prix de Rome'' laimėtojas, pradėti komplekso pertvarka, griaudamas kai kuriuos esamus pastatus, atstatydamas buvusį vienuolyno simetrinį kiemą ir pastatydamas didžiulius centrinius rūmus ''Palais des Études''. Jis taipogi nesunkiai įkonponavo daugelį A. Lenoir istorinių fragmentų, ypač [[1548]]  m. [[Château d'Anet]] portalą, o kieme [[Château de Gaillon]] fasadą, kuris [[1977]]  m. buvo iškeltas ir sugrąžintas į senąją vietą.
 
Mokykla iš pradžių įsikūrė [[Luvras|Luvre]], [[1807]]  m. perkelta į Keturių tautų kolegijos (''Collège des Quatres Nations'') pastatą. [[1884]]  m. mokyklai atiduoti ir greta esantys barokiniai Chimay rūmai ([[1640]]  m. architektas F. Mansartas), kuriuos dekoravo [[Žanas Ogiustas Dominikas Ingras]] ir Polis Delarošas.
 
== Direktoriai ==
* Charles Blanc - – [[1848]] - [[1851]]
* Alfred d'Orsay -d’Orsay – [[1852]]
* Joseph-Nicolas Robert-Fleury - – [[1863]]
* Jean-Baptiste Claude Eugène Guillaume - – [[1864]]– [[1870]]
* Charles Blanc - – [[1870]] - [[1873]]
* Eugène Guillaume - – [[1870]] - [[1878]]
* Paul Dubois - – [[1878]] - [[1887]]
* Jules-Antoine Castagnary - – [[1887]] - [[1888]]
[[Vaizdas:Archive ensba paris.jpg|200px|thumb|raight|Mokyklos archyvas]]
 
* Léon Bonnat - – [[1905]] - [[1922]]
* Albert Besnard - – [[1922]] - [[1932]] ar [[1934]]
* Emmanuel Pontremoli - – [[1932]] ar [[1934]] - [[1938]]
* Paul Landowski - – [[1939]] - [[1942]]
* Paul Tournon - – [[1942]] - [[1948]]
* Nicolas Untersteller - – [[1948]] - [[1967]]
* Jean-René Bertin - – [[1969]] - [[1978]]
* Jean Musy - – [[1978]] - [[1982]]
* François Wehrlin - – [[1983]] - [[1989]]
* Yves Michaud - – [[1989]]- [[1997]]
* Alfred Pacquement - – [[1996]] - [[2000]]
* Henry-Claude Cousseau - – [[2000]] - [[2011]]
* Nicolas Bourriaud - – [[2011]]-
 
== Žymiausi mokiniai ==
* [[Antuanas Burdelis]] - – skulptorius
* [[Shlomo Selinger]] - – skulptorius
* [[Edgaras Dega]] - – tapytojas
* [[Anri Matisas]] - – tapytojas
* [[Klodas Monė]] - – tapytojas
* [[Chaim Soutine]] - – tapytojas
* [[Pierre-Auguste Renoir]] - – tapytojas
 
== Ryšiai su Lietuva ==
 
Nacionalinėje dailės mokykloje studijavo daugybė artimai su Lietuva susijusių asmenybių. Pavyzdžiui, Šiluvoje gimęs lietuvių tapytojas [[Juozapas Oleškevičius]] ([[1777]] - [[1830]]1777–1830), kuris Vilniaus universitete studijavo piešimą ir tapyba pas [[Pranciškus Smuglevičius|Pranciškų Smuglevičių]] ir [[Jonas Rustemas|Joną Rustemą]], o [[1803]]  m. išvyko į Paryžių pratęsti mokslų [[Jean Simon Berthelemey]] ir [[Jacques-Louis David]] studijose. Taipogi vilnietis tapytojas ir Vilniaus universiteto profesorius Boleslovas Balzukevičius ([[1879]] - [[1935]]1879–1935).
 
Lietuvoje kūrįkurį laiką gyvenę žydų tapytojai: Chaimas Sutinas ([[1893]] - [[1943]]1893–1943), Pinčas Kremegne ([[1890]] - [[1981]]1890–1981), Michailas Kikoinas ([[1892]] - [[1968]]1892–1968), kurie [[1910]] - [[1913]]  m. studijavo Vilniaus piešimo mokykloje, vadovaujamoje akademiko Ivano Trutnevo, o [[1913]]  m. išvyko tęsti studijų į Paryžių.
 
Be to [[1935]] - [[1938]]  m. šioje įstaigoje mokėsi lietuvių grafikai [[Paulius Augius]] ir [[Viktoras Petravičius]]. O [[1936]]–[[1937]]  m. skulptorius [[Bernardas Bučas]].
 
== Išnašos ==
== Bibliografija ==
* Frédéric Chappey, ''Les Professeurs de l'École des Beaux-Arts'', dans ''Romantisme'', 1996.
* Annie Jacques & Emmanuel Schwartz, ''Les Beaux-arts, de l'Académiel’Académie aux Quat'z'artsQuat’z’arts'', coll. Beaux arts Histoire, Ensba, 2001 {{ISBN|978-2840560968}}
 
== Nuorodos ==
* [http://www.ensba.fr ÉcoleNacionalinė nationaledailės supérieuremokyklos destinklalapis] beaux-arts(prancūzų website]k.)
* [http://www.persee.fr/web/revues/home/prescript/article/roman_0048-8593_1996_num_26_93_3129 « Les professeurs de l'École des Beaux-Arts (1794-18731794–1873) », liste présentée et commentée par Frédéric Chappey] sur le site persee.fr (prancūzų k.)
* [http://www.grandemasse.org/?c=actu&p=violon_d_ingres Association de la Grande Masse des beaux-arts et son orchestre le Violon d'Ingresd’Ingres] (prancūzų k.)
 
 
[[Kategorija:Aukštosios dailės mokyklos]]
[[Kategorija:Paryžius|DailėsNacionalinė dailės mokykla]]
[[Kategorija:Prancūzijos statiniai]]
31 633

pakeitimai