1794 m. sukilimas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
→I sukilimo etapas: 1йцукенгшщ\ Žymos: Žyma: Trynimas Vizualus redagavimas |
S Atmestas 78.62.250.191 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (78.62.112.127 keitimas) |
||
Eilutė 3:
[[Vaizdas:Siauliaiaktas17940505.jpg|thumb|240px|Šiaulių apskrities sukilėlių aktas]]
[[Vaizdas:Poland in 1770s-1790s (partitions).jpg|thumb|240px|ATR prieš padalijimą]]
'''1794 m. sukilimas''' ('''Kosciuškos sukilimas''') – sukilimas [[Lenkija|Lenkijoje]] ir [[Lietuva|Lietuvoje]] prieš [[Rusijos imperija|Rusijos imperiją]] ir [[Prūsijos karalystė|Prūsijos karalystę]], vadovaujamas [[Tadas Kosciuška|Tado Kosciuškos]].
Sukilimu nesėkmingai bandyta išlaisvinti Lenkiją ir Lietuvą nuo Rusijos įtakos po [[Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas|Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo]] ([[1793]] m.) ir [[Targovicos konfederacija|Targovicos konfederacijos]]. Sukilėliai siekė atkurti valstybę su [[1772]] m. sienomis ir tęsti [[1788]]–[[1792]] m. pradėtas reformas.
== Sukilimo ištakos ir pradžia ==
Antrasis [[Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas|Abiejų Tautų Respublikos padalijimas]] ir 1793 m. Lenkijos-Lietuvos valstybės ir Rusijos karas ženkliai susilpnino [[Gegužės trečiosios Konstitucija|Gegužės trečiosios Konstituciją]] remiantį reformų judėjimą Abiejų Tautų Respublikoje. Tuo pat metu, po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, pagrindiniai Rusijos šalininkai, susijungę į [[Targovicos konfederacija|Targovicos konfederaciją]] taip pat susilpnėjo. Rusija, kaip aukso laisvės gynėja, rėmęsi bajorai po antrojo padalijimo šalyje buvo laikomi išdavikais, o ne didvyriais ir prieš jų valdymą susidarė rimta opozicija, tiek iš šlėktų, tiek iš miestiečių pusės.
Norėdamos susilpnintį opoziciją, Prūsijos ir Rusijos vyriausybės susitarė demobilizuoti 50 proc. [[Abiejų Tautų Respublikos armija|Abiejų Tautų Respublikos armijos]], o likusius karius įjungti į savo kariuomenes. 1794 m. [[kovo 12]] d. generolas [[Antoni Madaliński]], 1-osios Didžiosios Lenkijos Nacionalinės kavalerijos brigados (1500 karių) vadas atsisakė vykdyti demobilizacijos įsakymą ir patraukė iš [[Ostrolenka|Ostrolenkos]] į [[Krokuva|Krokuvą]]. Tai sukėlė maištų prieš rusų kariuomenę bangą visoje šalyje. Rusijos garnizonui Krokuvoje buvo įsakyta palikti miestą ir susidoroti su lenkų pajėgomis. Miestas liko neginamas.
== I sukilimo etapas ==
Lietuvoje balandžio mėnesį sukilo bajorų vadovaujamos [[LDK]] kariuomenės dalys, [[balandžio 16]] d. [[Šiauliai|Šiauliuose]] paskelbtas kariuomenės sukilimo aktas, sukilėlių vadu paskelbtas [[Jokūbas Jasinskis]]. Po savaitės išvaduotas Vilnius, kuriame sudaryta Vilniaus nacionalinė gvardija (iki birželio jai vadovavo [[Laurynas Stuoka-Gucevičius]]), [[balandžio 24]] d. [[Vilniaus rotušė]]je paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas, sudaryta vyriausybė ([[Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba]], LTAT) ir vykdomieji organai (deputacijos).
Sukilimo pradžioje LTAT veikė radikaliau už Lenkijos sukilėlių valdžią, griežtai baudė vidaus priešus. Gegužės mėnesį į sukilimą jau įtraukti visi visuomenės sluoksniai, sukilėliai valdė visą Lietuvą. Apie 10 000 sukilėlių laikėsi puolimo taktikos, mėgino sumušti iš Vilniaus ir [[Gardinas|Gardino]] besitraukiančią Rusijos kariuomenę (apie 30 000 karių). Lietuvių valdžia, siekiančia Lietuvos savarankiškumo atkūrimo, nebuvo patenkinti lenkai ir [[gegužės 21]] d. LTAT Kosciuškos nurodymu panaikinta, [[birželio 4]] d. atleistas vyriausiasis sukilimo vadas Jasinskis, kurį pakeitė iš Lenkijos atsiųstas Michalas Veihorskis.
== II sukilimo etapas ==
Antrame sukilimo etape Rusijos kariuomenė pradėjo aktyvesnį puolimą, [[birželio 25]] d. nesėkmingai šturmavo Vilnių, įsiveržė į šiaurės Lietuvą iki [[Linkmenys|Linkmenų]]. Sėkmingai kovojo tik [[Žemaičių divizija]], sumušusi rusus ties [[Saločiai]]s, užėmusi [[Kuršas|Kuršo]] dalį ir [[Liepoja|Liepoją]]. [[Rugpjūčio 12]] d. Vilnius kapituliavo, sukilėliai pasitraukė į [[Jonava|Jonavą]].
== III sukilimo etapas ==
Po Vilniaus kapituliavimo didėjo nepasitenkinimas sukilimo valdžia, dalis valstiečių dezertyravo. Tačiau sukilėliams pavyko užimti Daugpilį, taip laikinai sustabdant Rusijos armijos [[Kaunas|Kauno]] ir [[Ukmergė]]s puolimą. S. Grabovskio vadovaujami sukilėliai sugebėjo prasiveržti iš [[Varėna|Varėnos]] link [[Minskas|Minsko]] apylinkių, bet sukilėliams nepasinaudojus palankia padėtimi ir atitraukus pagrindines pajėgas į Užnemunę, rugsėjo pirmoje pusėje Rusijos kariuomenė užėmė [[Alytus|Alytų]], [[Prienai|Prienus]], Kauną, tačiau į Užnemunę nesiveržė. Sukilėliai čia liko iki [[1794]] m. rugsėjo pabaigos, vėliau juos išsklaidė Prūsijos kariuomenė.
Likusios sukilėlių pajėgos Merkio ir Nemuno tarpupyje, Gardino, Volkovysko bei Bresto apskritys buvo priversti trauktis link Varšuvos, 3 iš 4 kolonų miestą pasiekė ir prisidėjo prie Varšuvos gynybos. [[Lapkričio 5]] d. [[Varšuva]] kapituliavo ir likę [[LDK]] sukilėliai [[lapkričio 16]] d. išsiskirstė Radošicuose.
== Sukilimo pasekmės ==
Po sukilimo [[1795]] m. Rusija, Prūsija ir Austrija galutinai [[Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas|pasidalijo]] [[LDK]] teritoriją, sukilimo vadai buvo terorizuojami, nedidelė dalis dalyvių ištremta. Tiems, kurie prisiekė ištikimybę Rusijos valdžiai, užtikrintos laisvės. [[1796]] m. ištremtieji sukilėliai amnestuoti.
Lietuvoje vykęs sukilimas atitraukė dalį Rusijos pajėgų nuo Lenkijos sukilimo malšinimo, sukilimas sulaikė dalį jėgų, kurios galėjo būti nukreiptos slopinti Prancūzijos revoliucijai. Taip pat sužadinta lietuvių tautinė savimonė (leisti lietuviški atsišaukimai, politiniai eilėraščiai). Sukilimo metu pirmą kartą Lietuvoje į apyvartą pateko popieriniai pinigai - zlotai su Lietuvos ir Lenkijos herbais.
== Šaltiniai ==
* Tarybų Lietuvos Enciklopedija. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Vilnius, 1988.
== Literatūra ==
* 1794 m. sukilimas Lietuvoje (sud. Eduardas Brusokas). - Vilnius: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2004.
== Nuorodos ==
{{Commonscat|Kościuszko Uprising}}
[[Kategorija:1794 m. sukilimas| ]]
| |||