Jonas Balčius (1883): Skirtumas tarp puslapio versijų

Grįžęs į gimtąjį Ringeliškės sodžių, kaimynų paprašytas, nuo [[1899]] iki [[1902]] m. daraktoriauja – moko vaikus lietuviško rašto. Kasmet jis mokydavo 10-15 vaikų. Už tai turtingesnieji mokėdavo po 2 rublius, kitus mokė veltui. Yra tekę ir nuo žandarų slėptis. Leipalingio savivaldybės [[1939]] m. rašte, liudijančiame J. Balčiaus mokytojavimą, rašoma, jog draudžiamos spaudos pats „…nenešiojo, bet buvo susipratęs lietuvis, kaimų susirinkimuose ir pramogose sakydavo prakalbas, ragino nenutausti, pranašavo Lietuvos atsikėlimą“.

 

 

[[1914]] m. grįžo į Lietuvą. [[1918]] m. paskelbus Nepriklausomybę, iš karto ėmėsi būtiniausių valstybės atstatymo darbų. Apie tai savo parašais dokumentuose paliudijo valstietis Vaclovas Balčius, Liškiavos klebonas Kazimieras Sederevičius, Ricielių pradžios mokyklos mokytojas Z. Prapiestis. J. Balčius tapo pirmuoju Liškiavos parapijos komiteto ir Liškiavos tarybos pirmininku, tveriant [[Liškiavos valsčius|Liškiavos valsčių]], kol buvo išrinktas viršaitis. Organizavo valsčiaus teismą. Ragino vyrus stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Beje, iš Liškiavos valsčiaus tada išvyko apie 40 savanorių. Karo tikslams iš gyventojų rinko audeklus, rankšluosčius, vilną ir kitus daiktus, taip pat pinigus. Pats paaukojo 200 auksinų.