Suahilių kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų
S
→Istorija
S (Šalinamas Link FA šablonas.) |
S (→Istorija) |
||
|
Suahilių kalbos ištakos siejamos su [[Zanzibaras|Zanzibaro salynu]] ir [[Omano imperija|Omano imperijos]] valdomis [[Rytų Afrika|Rytų Afrikos]] pakrantėse, kur lankėsi ir kūrėsi [[arabai|arabų]] pirkliai. Prekybiniais, o vėliau ir religiniais sumetimais ėmė formuotis ''[[lingua franca]]'', pagrįsta vietinėmis [[bantų kalbos|bantų kalbomis]] ir arabiškais bei persiškais skoliniais. Nuo [[XVII a.]] musulmonų pirkliai ėmė rengti keliones gilyn į žemyną, su savimi platindami ir suahilių kalbą.
Pirmieji rašytiniai šaltiniai suahilių kalba žinomi nuo [[1711]] m. Tai [[Kilva|Kilvoje]] arabišku raštu rašyti laiškai, skirti sąjungininkams Mozambike. [[1728]] m. užrašyta epinė poema ''Utendi wa Tambuka''. [[1886]] m. vokiečiams užėmus [[Tanganikos teritorija|Tanganiką]], suahilių kalba tapo regionine kolonijos kalba,
== Paplitimas ==
Po nepriklausomybės, Kenija ir Tanzanija suahilių kalbą paskelbė valstybine, [[2005]] m.
Suahilių kalbos reikšmė auga ir už Afrikos ribų: šia kalbą vartoja Vakarų šalyse, Artimuosiuose Rytuose gyvenantys imigrantai iš Rytų Afrikos, laidas suahilių kalba
Lietuvoje suahilių kalba dėstoma [[VU OC|Vilniaus universiteto Orientalistikos centre]] (pradininkas – dr. [[Gediminas Degėsys]]).
Suahilių kalbos [[daiktavardis|daiktavardžiai]] skirstomi į 16 klasių. Jos nustatomos pagal objekto tipą (asmenys, gamtos objektai, įrankiai, abstrakcijos ir kt.). Kiekviena iš klasių prasideda skirtinga priesaga ir daugiskaitoje įgauna taip pat skirtingą priesagą; pvz., '''''m'''tu'' (žmogus) ir '''''wa'''tu'' (žmonės) bei '''''ki'''tabu'' (knyga) ir '''''vi'''tabu'' (knygos).
[[Veiksmažodis]] kaitomas daugiausia priešdėlinės kaitybos būdu
{{InterWiki|code=sw}}
| |||