|
|religija = [[Protestantizmas|Evangelikų liuteronų]]
}}
'''Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė''', '''Kuršo kunigaikštystė''' (''Ducatus Curlandiae et Semigalliae''), buvo [[Abiejų tautų respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] vasalinė valstybė, kuri gyvavo nuo [[1561]] iki [[1795]] m. [[Trečiasis abiejųAbiejų Tautų Respublikos padalinimaspadalijimas|Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo]], po kurio atiteko [[Rusija]]i. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu 1918 m. taip pat trumpam buvo sudaryta to paties pavadinimo kunigaikštystė apėmusi [[Kuršas|Kuršą]] ir [[Žiemgala|Žiemgalą]]. VėliauKiek vėliau tapo [[Jungtinė Baltijos Kunigaikštystė|Jungtinės Baltijos Kunigaikštystės]] dalimi, kuri panaikinta tais pačiais 1918 m.
Kuršo kunigaikštystė įkurta 1561 m., kai [[Gotardas Ketleris|Gothardas Ketleris]], paskutinis [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]] magistras [[Livonija|Livonijoje]], šią Ordino valstybėvalstybės dalį pertvarkė į pasaulietinę kunigaikštystę.
Jos pirmieji valdovai turėjo pretenzijų į visą [[Latvija|Latviją]], todėl jų titulas buvo ''Dei gratia in Livonia Curlandiae & Semigalliae Rex''. Hercogystei viena po kitos vadovavo dvi [[dinastija|dinastijos]] ir pora su jom nesusijusių hercogų. Apėmė dabartinės [[Latvija|Latvijos]] dalį, esančią tarp [[Lietuva|Lietuvos]] (pietuose) ir [[Rygos įlanka|Rygos įlankos]] bei [[Dauguva|Dauguvos]] (šiaurėje). Dauguma gyventojų buvo latviai valstiečiai baudžiauninkai, valdžia priklausė feodalams ir miestiečiams vokiečiams.
Naujojo hercogo padėtį sukomplikavo tai, kad kelios teritorijos Kurše visiškai nebuvo jam pavaldžios. [[Gruobinios apskritis]] buvo išnuomota [[Prūsija|Prūsijos]] hercogui jau Livonijos ordino laikais. O buvusios [[Kuršo vyskupija|Kuršo vyskupijos]] teritorijos ([[Piltenės sritis]]) priklausė [[Danija|Danijos]] karaliui [[Magnusas|Magnusui]]. Jis žadėjo po savo mirties jas palikti hercogystei, tačiau pažado neištesėjo ir šias teritorijas hercogystė gavo tik hercogo [[Vilhelmas Ketleris|Vilhelmo]] valdymo metu.
Po GothardoGotardo mirties hercogais tapo jo sūnūs [[FridrichasFrydrichas Ketleris|FridrichasFrydrichas]] ir [[Vilhelmas Ketleris|Vilhelmas]]. [[1596]] m. jie pasidalijo hercogystę į dvi dalis – FridrichasFrydrichas valdė [[Žiemgala|Žiemgalą]] ir [[Sėla|Sėlą]], su rezidencija [[Mintauja|Mintaujoje]] (dab. [[Jelgava]]), o Vilhelmas – Kuršą, su rezidencija [[Kuldyga|Kuldygoje]]. Vedęs Prūsijos hercogo dukrą Vilhelmas atgavo Gruobinios apskritį. Jis taip pat išpirko [[Piltenės sritis|Piltenės sritį]], tačiau ji perėjo tiesioginiam ATR valdymui. Vilhelmo laikais Kurše pradėjo plėstis metalo apdirbimas ir laivų statyba. Panaudojant naujai pastatytus laivus padidėjo Kuršo prekių eksportas į užsienį.
Tačiau santykiai tarp hercogo ir dvarininkų buvo labai įtempti. Lenkijos karalius buvo suinteresuotas susilpninti hercogo galią ir stojo į dvarininkų pusę. Vilhelmo nepasitenkinimas dvarininkija atvedė prie jo nuvertimo nuo sosto. [[1616]] m. VilhelmąVilhelmas buvo išvijoišvytas iš [[Kuršas|Kuršo]], o FridrichasFrydrichas ėmė valdyti visą hercogystę.
Nuo [[1600]] iki [[1629]] m. vyko karas tarp [[Švedija|Švedijos]] ir [[Abiejų tautų respublika|Abiejų Tautų Respublikos]], po kurio Švedija gavo didžiąją dalį Pardaugavos hercogystės, t. y. Pietų Estiją ir ([[Vidžemė|Vidžemę]]), ATR palikdama tik [[Latgala|Latgalą]] (Lenkų Infliantus [[Inflantija|Inflantiją]]). Kuršo hercogystė buvo įtraukta į karinius veiksmus ATR pusėje, tačiau pati kare per daug nenukentėjo.
=== Klestėjimas ===
{{main|Kuršo kolonijos}}
Hercogas FridrichasFrydrichas neturėjo palikuonių, tačiau kitu hercogu tapo išvyto Vilhelmo sūnus [[Jakob von Kettler|Jakobas (Jokūbas)]] (valdė 1642–1682 m.). Gyvendamas Vakarų Europoje Jakobas buvo aistringas [[merkantilizmas|merkantilizmo]] idėjų šalininkas. Jis dar labiau išplėtojo metalo apdirbimą ir laivų statybą, taip pat kūrė daug kitų manufaktūrų. Buvo užmegzti diplomatiniai santykiai ne tik su kaimyninėmis valstybėmis, bet ir su [[JK|Didžiąja Britanija]], [[Prancūzija]], [[Nyderlandai]]s, [[Portugalija]] ir kt. Jokūbas įkūrė Kuršo hercogystės prekybos laivyną su pagrindiniais uostais [[Ventspilis|Ventspilyje]] ir [[Liepoja|Liepojoje]]. 1639-1682 m. Kuršo kunigaikštystė turėjo 79 prekybos ir 44 karo laivus. 1642-1657 m. iš Kuršo uostų per Zundą išplaukė 591 laivas.
[[1651]] m. hercogystė savo nuosavybėn įsigijo pirmą [[Kuršo kolonijos|koloniją]] – Andrejaus salą [[Gambija|Gambijoje]] ir įkūrė ten Jekabo fortą. [[1652]] m. buvo įkurta antroji Kuršo kolonija – [[Naujasis Kuršas]] ([[Tobagas|Tobago]] sala [[Vestindija|Vestindijoje]]).
=== Smukimas ===
[[Vaizdas:Ducatuum Livoniæ et Curlandiæ Nova Tabula.jpg|thumb|250px|left|Kuršas ir kaimyninės teritorijos 1705 m. ]]
Po Jokūbo mirties [[1682]] m., hercogu tapo jo sūnus [[FridrichasFrydrichas Kazimiras Ketleris|FridrichasFrydrichas Kazimiras]]. Jo valdymo metu prekių gamybos apimtys sumažėjo. Patį hercogą labiau domino brangios puotos ir pinigų švaistymas, negu hercogystės vystymasis. Dėl pinigų trūkumo jis net pardavė Tobago salą [[JK|britams]]. Jis mirė [[1698]] m. FridrichoFrydricho Kazimiro valdymo metu Lenkija padidino savo įtaką hercogystės politiniame ir ekonominiame gyvenime. Taip pat pradėjo rastis ir [[Rusija|Rusijos]] interesai šiame regione.
Kitas hercogas [[FridrichasFrydrichas Vilhelmas Ketleris|FridrichasFrydrichas Vilhelmas]] gavo sostą būdamas šešerių ir iki jo pilnametystės faktiniu hercogystės vadovu buvo jo dėdė lenkų generolas [[Ferdidandas Ketleris|Ferdinandas]]. Tuo metu prasidėjo [[Šiaurės karas]] ([[1700]]–[[1729]] m.) tarp [[Švedija|Švedijos]] iš vienos pusės ir [[Rusija|Rusijos]] su jos sąjungininkais ([[Lenkija]], LDK, [[Saksonija]] ir [[Danija]]) iš kitos. [[1710]] m. [[Rusija]] kontroliavo [[Vidžemė|Vidžemę]] ir padidino savo įtaką Kuršo hercogystėje. [[1711]] m. FridrichasFrydrichas Vilhelmas susituokė su [[Ana Ivanovna]] (vėliau Rusijos imperatorė), tačiau grįždamas iš vestuvių mirė, ir iki [[1730]] m. hercogystę valdė Ana su Ferdinandu.
Po Anos tapimo [[Rusijos imperija|Rusijos]] imperatore vieninteliu hercogu liko Ferdinandas. Tačiau jo rezidencija buvo [[Dancigas|Dancige]], todėl jo nepripažino dvarininkai, nes buvo nustatyta, kad hercogo rezidencija turi būti hercogystės teritorijoje. Iš vienos pusės Ferdinandas dalinai valdė hercogystę laiškais, tačiau iš kitos, faktiškai hercogystė buvo be hercogo. Dar didesnį chaosą sukėlė tai, kad Ferdinandas neturėjo palikuonių, todėl atsirado daug pretendentų į hercogo sostą.
Vienas iš tokių buvo [[Moricas]], Lenkijos ir LDK karaliaus ir Saksonijos [[kurfiurstas|kurfiursto]] [[Augustas II|Augusto II]] sūnus. Jis buvo išrinktas hercogu [[1726]] m., tačiau soste sugebėjo išsilaikyti tik metus. Jis nepatiko Rusijai, ir. Rusijos kariuomenė įsiveržė į hercogystę ir išvijo Moricą.
=== Birono laikotarpis ===
Kai Rusijos imperatore tapo [[Ana Ivanovna]], ji Kuršo hercogu [[1737]] m. paskyrė savo favoritą [[Ernstas Johanas Bironas|Ernstą Johaną]]Bironą. Jis galėjo laisvai naudotis Rusijos valstybės iždo lėšomis, kurios buvo investuotos į statybąstatybas. Pagal [[Italija|italų]] architekto [[Bartolomėjas Rastrelis|Rastrelio]] projektus buvo pastatyti rūmai [[Jelgavos pilis|Jelgavoje]] ir [[Rundalės pilis|Rundalėje]]. Tačiau po Anos mirties Ernstas JohanasJBironas pateko į nemalonę ir buvo priverstas palikti Kuršą. Lenkijos karaliaus pritarimu jis tęsė hercogystės valdymą per korespondenciją. Tačiau su tuo nesutiko dvarininkija, kuri net atsisakė vykdyti hercogo įsakymus. Lenkijos karalius [[Augustas III]] pasidavė dvarininkų spaudimui ir naujuoju hercogu paskyrė savo sūnų Karolį. Tokiu atveju susiformavo situacija, kad formaliai hercogystė turėjo du valdovus. Situacija buvo labai įtempta – dalis dvarininkų rėmė Ernstą JohanąBironą, dalis – Karolį. Situaciją išsprendė Rusijos imperatorė Jekaterina II, kuri leido Ernstui JohanuiBironui grįžti iš tremties [[1763]] m. Taip ji sumažino Lenkijos įtaką hercogystėje. Tačiau Ernstas JohanasBironas buvo pavargęs nuo politinių kovų ir [[1769]] m. perleido sostą savo sūnui [[Pėteris Bironas|Pėterui]].
=== Prijungimas prie Rusijos ===
| 