Gaudija vaišnavai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iki 1966 m. Gaudija vaišnavų judėjimas buvo paplitęs ir žinomas tik Indijoje. [[Pasaulis|Pasaulyje]] jie tapo plačiau žinomi ir įgijo sekėjų nuo tada, kai dvasinis mokytojas (''[[guru]]'') A. C. Bhaktivedanta SvamiSvamis Prabhupada savo dvasinio mokytojo Bhaktisidhantos Sarasvačio Prabhupados nurodymu išvyko pamokslauti už Indijos ribų į angliškai kalbančias Vakarų šalis ir įkūrė [[Tarptautinė Krišnos sąmonės bendrija|Tarptautinę Krišnos Sąmonės Bendriją]] (ISKCON).

"Gaudija" yra vedinys iš "Gauda" ir nurodo į Indijos regioną tarp Himalajų kalnų ir Vindhja kalvų, kuris vadinamas [[Arjavarta]] - Arijų Žeme. Ši Indijos dalis tradiciškai dalinama į penkias sritis (''Panča-Gauda-deša'', "Penkios Gaudos"): Sarasvatja ([[Kašmyras]] ir [[Pandžabas]]), Kanjakubdža ([[Utar Pradešas]], įskaitant dabartinį Lucknow miestą), Madhja Gauda ([[Madhja Pradešas]]), Maithila ([[Biharas]] ir dalis Bengalijos) ir Utkala (kita dalis Bengalijos ir visa [[Orisa]]). [[Bengalija]] kartais vadinama Gaudadeša, iš dalies dėl to kad įeina į Maithilos sritį, iš dalies dėl to kad XII amžiaus vieno iš Indijos karalių Lakšmano Senos sostinė Bengalijoje buvo žinoma Gaudos vardu. Ši sena sostinė vėliau buvo perkelta į Navadvipo vietovę vakariniame [[Ganga|Gangos]] krante, ir vadinama Gaudapuru, o dar vėliau - Majapuru. Šri Čaitanja Mahaprabhu gimė tentame mieste.

Pietų Indija (Dakšinatja), taip pat kaip ir Arjavarta, dalinama į penkias sritis, kurios vadinamos Panča-[[Dravidai|Dravida]], "Penkios Dravidos". Keturių autentiškų vaišnavų mokyklų (''sampradajų'') svarbiausi ''ačarjos'' (Ramanudža, [[Madhva]], Višnu Svamis, Nimbarka), o taip pat ir ''majavados'' mokymo pradininkas [[Šankara|Šankaračarja]] buvo kilę iš Panča-Dravida sričių, tuo tarpu Šri Čaitanja Mahaprabhu ir dauguma jo sekėjų buvo kilę iš Panča-Gaudos, todėl pastarieji vadinami Gaudija vaišnavais. Šri Čaitanjos Mahaprabhu sekėjų mokykla save identifikuoja kaip Brahma-Madhva-Gaudija ''sampradają''.

Pavadinimas "vaišnavai" kyla iš [[Sanskritas|sanskrito]] vardo "[[Višnu]]". Šaknies "višn-" balsį pakeičiant į dvibalsį "ai", ir pridedant galūnę "-ava" gaunamas sanskrito žodis "vaišnava", kuris paraidžiui reiškia "Višnaus", kitaip sakant tas, kas glaudžiai susijęs su Višnumi, kas priklauso Višnui - Višnu garbintojas, Višnu pasišventęs tarnas. Pagal Gaudija vaišnavų [[Teologija|teologiją]], vaišnavas - tai asmuo, kurio [[Sąmonės filosofija|sąmonė]] pilnai pašvęsta Višnu, kuris pasiekė meilės Dievui lygmenį ir nėra materialistiškos būties sampratos įtakoje. Vien tik įvardijimas ir apsirengimas neidentifikuoja vaišnavo; adeptas, kuris nėra pasiekęs intensyvaus pasišventimo Višnu, tam tikro dvasinio lygmens, laikomas vaišnavu tik sąlygine to žodžio prasme (''vaišnava-praja'', ''vaišnava-abhasa'', ''prakrita bhakta'' - panašus į vaišnavą, vaišnavo šešėlis, materialistiškas ''bhakta'').

Indijos religinėje-dvasinėje kultūroje įsitvirtinęs mokymo perdavimo iš mokytojo mokiniui principas vadinamas ''"parampara"'' (sanskr., paraidžiui "iš vieno kitam"). ''Guru-parampara'' - tai konkreti mokytojų (''guru'') seka, per kurią iki konkretaus mokinio ateina konkretus mokymas. Gaudija vaišnavų tradicijoje vadovaujamasi ''bhagavata-paramparos'' principu, kuris reiškia, kad mokytojų seka sudaryta tik iš tokių ''guru'', kurie vertinami kaip aukščiausio dvasinio lygio (''maha-bhagavatos''), tarp kurių egzistuoja dvasinės mokymo koncepcijos perdavimas ir dvasinis (o ne tik formalus) ryšys. Išvardijant mokytojų seką, mažiau reikšmingi ir ne pačio aukščiausio dvasinio lygmens ''guru'' chronologinėje, formaliu fizinio įšventinimo ryšiu (''dikša'') susietoje mokytojų sekoje (''dikša-guru-parampara'') yra praleidžiami. Tokiu būdu išskiriama ''bhagavata-parampara'', kuri pačiais svarbiausiais atstovais apibendrina dvasinės koncepcijos perdavimo srovę, bei tiek formaliąišventinimo ryšius (''dikša-guru''), tiek mokymomokymąsi, neapsiribojančiokuris formaliuneapsiriboja įšventinimo ryšiu (''šikša-guru''), mokytojų sekas. Gaudija vaišnavų mokyme teigiama, kad tik ''maha-bhagavatų'' įtraukimas į ''guru-paramparą'' suteikia užtikrintumą, kad mokymas bus dvasiškai grynas ir tobulas, nes mažiau tobuli mokytojai gali įnešti į mokymą trūkumus.

Vaišnavų šventraščio Padma Puranos teigimu, tik keturios vaišnavų ''sampradajos'' suteikia dvasinį praktikų vaisių: Brahma ''sampradaja'', Šri ''sampradaja'', Rudra ''sampradaja'', ir Sanaka (Čatuhsana) ''sampradaja'':

Vaišnavų ''sampradajos'' apibūdinamos keliais pagrindiniais bruožais: kas yra steigėjas (nuo kurio kyla ''sampradajos'' pavadinimas); kas yra pagrindinis ''ačarja''; kokia yra filosofinė sistema; kokie Vedanta-sūtros komentarai parašyti ''sampradajoje''; ir kokia garbinama dievybė.

Gaudija vaišnavai savo ''sampradają'' laiko Brahma-Madhva ''sampradajos'' šaka, su kuo sutinka ir kiti Brahma-Madhva sampradajos atstovai

"Chaitanya Sampradaya is a branch of Madhwa philosophy. there are historic proofs to substantiate this fact. The sadhana achieved by Sri A. C. Prabhupada, Acharya of “Chaitanya Sampradaya” is to be welcomed by all Vaishnavites. It is due to him people all over the world have learned about Lord Krishna. " [http://gosai.com/letters/udupi-matha/sriroor-swami]</ref>. Gaudija vaišnavų požiūriu, Čaitanja Mahaprabhu, kuris buvo pilna ir tiesioginė Šri Krišnos inkarnacija, t.y., ''svayam bhagavan'', ''pats Dievas'', nepradėjo naujos ''sampradajos'', bet kaip Dievas duodamas pavyzdį gyvoms esybėms, priėmė įšventinimą iš dvasinio mokytojo Išvara Purio, priklausiusio Brahma sampradajai. Gaudija vaišnavų mokyme išskiriamos trys priežastys<ref>Svami Bhaktivedanta Madhava Maharaja "Srila Gurudeva: The Supreme Treasure" Vol.1, Gaudiya Vedanta Publications, 2010, ISBN 978-81-909756-1-2 , [http://www.purebhakti.com/resources/ebooks-a-magazines-mainmenu-63/bhakti-books/english/254-srila-gurudeva-the-supreme-treasure-volume-1/file.html], 168 psl. </ref>, kodėl Čaitanja Mahaprabhu pasirinko būtent Brahma-Madhva ''sampradają'':

# Dėl filosofinio požiūrio (''tatva-gata-vičara''): kadangi skirtingai nuo kitų vaišnavų ''sampradajų'', Brahma ''sampradajos'' filosofijoje nėra jokių galimybių vienovės idėjai ([[Advaita vedanta|monizmui]]), ten įtvirtinta skirtybės idėja.

# Dėl santykių požiūrio (''rasa-gata-vičara''): kadangi Brahma ''sampradajoje'' garbinamas Krišna Vrindavanoje su meilia nuotaika (''madhurja''), tuo tarpu kitose sampradajose garbinamas Krišna arba kiti Dievo pavidalai didybės nuotaikoje (''aišvarja'').

Šri Čaitanja Mahaprabhu pats neparašė jokių knygų, bet jo nurodymu jo pasekėjai išdėstė jo mokymą daugelyje savo parašytų knygų. Mahaprabhu asmeniškai davė aštuonis pamokymus [[Aforizmas|aforizmų]] pavidalu, kurie vadinami Šikšaštaka ("Aštuoni pamokymų posmai"). Tuose aštuoniuose posmuose koncentruotu pavidalu sukaupti [[Vedos|Vedų]], [[Vedanta|Vedantos]], [[Upanišados|Upanišadų]] ir [[Puranos|Puranų]] pamokymai. Pasiremdami šiais koncentruotais pamokymais, Šri Čaitanjos Mahaprabhu sekėjai vaišnavai, panašiai kaip ir visos Brahma-Madhva ''sampradajos'' ''ačarja'' Madhva savo mokyme, suformulavo dešimt pamatinių mokymo principų, sanskrito kalba vadinamų ''Daša-mulamūla-tatva''. ''Daša-mulamūla'' apibūdina dvasinį tikslą (''sadhją'') ir praktiką tam tikslui pasiekti (''sadhaną'') atsižvelgiant į santykių (''sambandha''), proceso arba priemonių (''abhidhejaabhidhėja'') ir tobulumo (''prajodžana'') temas.

Pirmame ''Daša-mulosmūlos'' principe apibūdinamas įrodymo pagrindas, nuo antro iki aštunto principo apibūdinami sąryšiai arba santykiai (''sambandha''), devintas principas apibūdina priemones arba procesą (''abdhidėjaabdhidhėja''), dešimtas principas apibūdina tobulumą (''prayodžaną'').

Pagal vaišnavų teologiją, Dievas turi neribotai daug vardų ir dvasinių pavidalų, iš kurių Gaudija vaišnavai savo sielos garbinamu Viešpačiu (''ištadeva''), pačiu aukščiausiu, išreiškiančiu pačią giliausią ir pilniausią Dievo savastį (''svayamsvajam bhagavan'') laiko Šri Krišną. Pats''Svajam Dievas,bhagavan'' yra tas Dievo asmens pasireiškimas, kuriame Dievas patiria daugiausiai džiaugsmo, kuriame išreikštos pačios geriausios ir išskirtiniausios Dievo savybės ir vertybės, kuris yra visais atžvilgiais pilniausias. Taip pat jissvajam bhagavan Šri Krišna apibūdinamas ir kaip pirmapradis, pirminis Dievo asmuo.

Pagal Gaudija vaišnavų raštus, vardas "Krišna" susideda iš šaknies "kriš" ir galūnės "na"; šaknis "kriš" nurodo į patrauklumą, žavingumą, būtį, o galūnė "na" į palaimą, tokiu būdu, "Krišna" yra tas Dievo pavidalas, kuris patraukia, sužavi visus ir skleidžia palaimą, džiaugsmą. Kiti Dievo pavidalai yra jam lygūs dieviškumo prasme, yra to paties visaapimančio vieno Dievo asmens pasireiškimai, bet skiriasi santykių su savo tarnais prasme. Gaudija vaišnavų vertinimu Dievo kaip Šri Krišnos santykiai su savo tarnais yra intensyviausi, įvairiausi, pilniausi meilės, grožio ir artumo (''madhurja'' - meilumo aspektas), tuo tarpu kitiems vaišnavų mokyme žinomiems Dievo pavidalams labiau būdingas didybės aspektas (''aišvarja''), kuris suteikia Dievo meilei ne tokį intensyvųnatūralų ir artimą pobūdį kaip ''madhurja''.