Graikija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 59:
[[Vaizdas:Eugène Ferdinand Victor Delacroix 012.jpg|thumb|right|200px|''Kryžiuočių įžengimas į Konstantinopolį'' (aut. [[Eugène Delacroix]], 1840 m., [[Luvras]], [[Paryžius]])]]
 
Romos imperijai pasidalijus į [[Bizantija|Rytų]] ir [[Vakarų Romos imperija|Vakarų Romos]] imperijas, graikų svarba buvo didesnė Rytų Romos imperijoje, dar vadinamoje Bizantija. [[Konstantinas Didysis]] pavertė [[Konstantinopolis|Konstantinopolį]] nauja Bizantijos-Romos imperijos sostine. Nuo to laiko miestas tapo svarbiausiu helenizmo centru ir juo išliko iki šių laikų. Bizantijos vidurinio laikotarpio pirmaisiais šimtmečiais (610–867610–999 m.) imperiją puolė seni priešai: [[persai]], [[langobardai]], [[avarai]] ir [[slavai]]) bei pirmąkart istorijoje pasirodę [[arabai]] ir [[bulgarai]]. Priešų atakos neapsiribojo pasienio sritimis. Priešiai dažnai įsiverždavo toli į imperijos žemes, taip keldami grėsmę pačiai [[Konstantinopolis|sostinei]].
 
[[1204]] m. prasidėjo paskutinis Bizantijos laikotarpis. Graikai pirmąkart prarado Konstantinopolį, kai šį užėmė lotynų kryžiuočiai, įkūrę [[Lotynų imperija|Lotynų imperiją]], gyvavusią 57 metus. Šiuo laikotarpiu Bizantijoje įsivyravo [[feodalizmas]]. [[1261]] metais graikų imperija buvo padalinta tarp Komninų valdomo [[Epyras|Epyro]] ir [[Paleologų dinastija|Paleologų dinastijos]] Nikėjos. Po ilgalaikio nykimo ir teritorijų praradimo turkams, Bizantijos istorija baigėsi [[1453]] metais, kai buvo [[Konstantinopolio žlugimas|užimtas Konstantinopolis]].