|
== Istorija ==
Pirmiausia susiformavo epinė, vėliau – lyrinė poema. Pirmosios poemos (indų – „Mahabharata“, „Ramajana“, graikų – [[Homeras|Homero]] „Iliada“ ir „Odisėja“, romėnų – [[Vergilijus|Vergilijaus]] „Eneida“) sukurtos VIII-I a. pr. m. e. Šių ir daugelio vidurinių amžių epinių poemų (persų – Firdousi „Šachnamė“, vokiečių – „[[Nybelungų giesmė]]“, rusų – „Sakmė apie Igorio žygį“) siužeto centre – svarbūs istoriniai įvykiai, lemiantys valstybės likimą, arba pasakojimai apie genties, tautos atsiradimą.
Ankstyvosios poemos dar vadinamos epais, epopėjomis. Jos sukurtos iš liaudies mitų, padavimų, religinių giesmių, istorinių kronikų. Joms būdinga heroika, svarbiausią vaidmenį vaidina siužetas. Vėliau epinių poemų pobūdis kito: pradėjo ryškėti autoriaus moralinė savimonė, psichologinės būsenos ([[Dantė]]s „Dieviškoji komedija“), filosofinės koncepcijos, meilės išgyvenimų motyvai ([[Šota Rustavelis|Š. Rustavelio]] „Karžygys tigro kailiu“), individualus formos virtuoziškumas (L. Ariosto „Pašėlęs Rolandas“).
[[Klasicizmas|Klasicizmo]] ir švietimo poezijoje šalia tradicinių herojinių paplito didaktinės, buitinės, filosofinės, satyrinės, herojinės komiškos (parodijinės) poemos ([[Džonas Miltonas|Dž. Miltonas]], F. Klopštokas, [[Volteras]]). [[Romantizmas|Romantizmo]] laikotarpiu susilpnėjo poemos epiškumas ir sustiprėjo lyrizmas. Reikšmingiausioms romantinėms poemoms būdinga asmenybės dvasinės istorijos perteikimas, tautos istorinio kelio filosofinis apmąstymas, lyriniai ir draminiai elementai, fragmentiška kompozicija ([[Džordžas Baironas|Dž. G. Baironas]], [[Michailas Lermontovas|M. Lermontovas]], [[Adomas Mickevičius|A. Mickevičius]], [[Julijus Slovackis|J. Slovackis]], [[Heinrichas Heinė|H. Heinė]]).
Nuo [[XIX amžius|XIX a.]] vidurio poema ėmė darytis labai priklausoma nuo bendrųjų literatūros srovių, poezijos motyvų, stiliaus kaitos dėsnių, poemos žanrinė plėtotė ėmė netekti savarankiškumo.
== Poema lietuvių literatūroje ==
Lietuvių literatūroje poemos kuriamos nuo [[XVIII amžius|XVIII a.]] Pirmoji reikšminga lietuvių poema – [[Kristijonas Donelaitis|K. Donelaičio]] epinio aprašomojo tipo kūrinys „Metai“; ji susijusi su šviečiamuoju klasicizmu. Savo poema (parašyta apie [[1760]]–[[1770]] m., pirmąkart išleista [[1818]] m.) K. Donelaitis sukūrė tautos epą ir padėjo pagrindą grožinei lietuvių literatūrai. Tolesnis lietuvių poemos raidos etapas – [[Antanas Baranauskas|A. Baranausko]] poema „Anykščių šilelis“. Lietuvių literatūrai „Anykščių šilelis“ – pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. [[Maironis]] davė pradžią naujųjų laikų lietuvių poemai, kuri brendo romantizmo ir realizmo poetinių tradicijų veikiama. Būdingiausios lietuvių poemos žanrinės formos: epinė ([[Teofilis Tilvytis|T. Tilvyčio]] „Usnynė“), satyrinė ([[Faustas Kirša|F. Kiršos]] „Pelenai“), parodijinė ([[Kazys Binkis|K. Binkio]] „Jauniausia Lietuva“), lyrinė (A. Miškinio „Keturi miestai“), tautosakinė ([[Salomėja Nėris|S.Nėries]] „Eglė žalčių karalienė“), filosofinė ([[Vincas Mykolaitis-Putinas|V. Mykolaičio-Putino]] „Prometėjas“).
|
