Lietuviška keramika: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Lietuviška keramika''' – Lietuvos taikomosios [[dailė]]s šaka, kurios forma − degti dirbiniai ir [[medžiaga|medžiagos]] iš [[molis|molio]] arba kitų [[mineralas|mineralinių]] medžiagų; tų dirbinių ir medžiagų gamyba; taikomosios [[dailė]]s šaka.

[[Keramika|Keramikos]] gamyba susideda iš [[žaliava|žaliavos]] (molio, kaolino, glazūros, glazūros dažų) parengimo, formavimo, džiovinimo ir degimo. Formuojama plastiškuoju, pusiau sausu ar sausuoju ir liejimo būdu. LietuviškaGlazūra, keramikadažai garsėjaužnešami savopurškimo formųbūdu, paprastumurankomis, augaliniuliejimu. irŠiuolaikinę geometriniukeramiką puoselėja [[dekoruLietuva|Lietuvos]] tautodailininkų [[sąjungos]] nariai. Populiari juodoji keramika, buitiniųkuri gaminiųpasaulyje patikimumubuvo iržinoma savitujau grožiu[[Antika|Antikos]] laikais. [[Juodoji keramika]] gaunama degant paprastąją keramiką bedeguoninėje aplinkoje (susidarant daug suodžių). Vėliau ji paplito [[Europa|Europoje]], o tuo pačiu ir Lietuvoje.

LietuviųKeramika keramikaiyra būdingavienas santūri,seniausių paslaptinga [[anglis|anglies]]amatų ir [[pelenų]]meno mišinio spalva, kuri dirbinius sutaurina. Keramika populiariausias ir seniausias amatasformų, siejamassiejama su [[civilizacija|civilizacijos]] pradžia. Kadaise moliniai indai pavertė klajoklį sėsliu, padėjo atsirasti tautų bruožams. Nuo primityvių statulėlių, buitinių indų per daugelį šimtmečių amatas išsivystė iki turiningo meno. Keramikos menas, fiziškai sujungęs žemę, vandenį ir ugnį, tarsi sujungėvienijo ir įvairias meno šakas tapybą, grafiką, skulptūrą, dizainą bei [[architektūra|architektūrą]]. Įdomios ir sudėtingos technologijos, plačių meninės išraiškos galimybių keramikos menas aktualus ir dabar. Lietuvos meninė keramika, per amžius patyrusi pakilimų ir nuosmukių, XVI–XVII a. garsėjo [[Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] amatininkų cechuose gamintais itin meniškais dirbiniais, gražiais XIX a. pabaigos liaudiškais indais.