Imperializmas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Šalinamas Link GA šablonas. |
|||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Punch Rhodes Colossus.png|thumb|right|180px|Cecilis Rhodesas – britiškojo imperializmo „ideologas“, karikatūroje, vaizduojančioje geležinkelio iš Kapo į Kairą projektą]]
[[Vaizdas:Colonial Africa 1913 map.svg|thumb|right|Afrikos padalijimas tarp Europos valstybių 1913 metais]]
== Imperializmo teorijos ==
Paaiškinimą, kodėl [[kapitalizmas|kapitalistinės]] valstybės XIX a. viduryje ėmė aktyviai ieškoti naujų kolonijų, nors iki tol dešimtmečiais buvo joms abejingos, pateikė ekonomistas Johnas Atkinsonas Hobsonas. XIX a. pab. kartu su mąstytoju A. F. Mummeriu jis išvystė savo laiko ekonomikos supratimui visiškai prieštaravusią mintį, kad periodiški ūkio veiklos nuosmukiai arba krizės kyla dėl per didelių taupymo mastų ir ūkio sistemos nesugebėjimo perkamąją galią paskirstyti taip, kad būtų nupirktas visas jos sukurtas produktas. [[1902]] m. paskelbtoje knygoje „Imperialism: A Study“ Hobsonas, nors ir nebuvo originalus, imperializmą paaiškino kaip natūralią išeitį iš kapitalistinės ekonominės sistemos krizių. Jis teigė, kad kapitalizmas susidūrė su neišsprendžiamais vidaus sunkumais ir kad į imperializmą jis esąs priverstas pasukti ne tiek geisdamas daugiau užkariauti, kiek dėl to, kad apskritai išliktų kaip ekonominė sistema.
Kad rinka būtų subalansuota, šalies ūkis turi suvartoti viską, ką pagamina: kiekviena prekė turi turėti pirkėją. Tačiau dėl pajamų nelygybės skurstantieji negali nusipirkti nieko daugiau už būtiniausias prekes, o turtingieji, kad ir nestokodami pinigų, stokoja fizinių galimybių vartoti tokiu mastu. Dėl nelygaus turto paskirstymo turtingieji yra priversti taupyti. Jie taupo ne tik todėl, kad daugelis jų to nori, bet todėl, kad neturi kitos išeities – jų pajamos paprasčiausiai per didelės lyginant su galimybe vartoti. Tačiau tam, kad ekonomika būtų apsaugota nuo pražūtingų pasekmių, kurias sukeltų nepakankama perkamoji galia, minėtą taupymą reikėjo padaryti naudingą. Ekonomikos klasikai [[Adam Smith|Smithas]], [[David Ricardo|Ricardo]], [[John Stuart Mill|Millis]] teigė, kad santaupas reikia investuoti statant dar daugiau fabrikų bei gaminant dar daugiau produkcijos ir tokiu būdu pasiekiant dar aukštesnį gamybos masto bei produktyvumo lygį.
Marksizme - leninizme ([[Leninas|Lenino]], Nikolajaus Bucharino ir kt. darbuose), pasiremiant Hobsono ir kt. tyrinėtojų teiginiais, imperializmas buvo pavaizduotas kaip kapitalizmo aukščiausioji raidos stadija. Imperializmo epocha, esą užbaigdama socializmo materialinių prielaidų (gamybos priemonių koncentracijos, darbo suvisuomeninimo gigantiškais mastais, stiprėjančių darbininkų organizacijų) kūrimo procesą, tuo pat metu aštrina prieštaravimus tarp svarbiausių valstybių ir provokuoja karus, kurie suardo vieningą pasaulio ūkį. Todėl imperializmas marksizme - leninizme yra mirštantis kapitalizmas, paskutinioji kapitalizmo vystymosi stadija ir pasaulinės socialistinės revoliucijos pradžia.
|