Lietuvos komunistų partija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 18:
== Atsiradimas ==
 
Partija pradėjo formuotis XIX a. 7-ajame dešimtmetyje, kai Lietuvos teritorijoje ėmė plisti K. Markso ir F. Engelso darbai. 8-ajame dešimtmetyje atsirado pirmieji [[marksizmas|marksistiniai]] rateliai, iš kurių 9-ajame susikūrė pirmosios [[socialdemokratija|socialdemokratinės]] organizacijos. Komunistų partijos pirmtakai buvo marksistai ir socialdemokratai – revoliucionieriai, kurie perėmė revoliucinės [[demokratija|demokratijos]] ir [[liaudininkai|liaudininkų]] tradicijas bei metodus, taip pat daug ką iš Lenkijos darbininkų partijos „Proletariatas“ (Lietuvoje veikė [[1881]]–[[1886]] m.), kuri propagavo Markso ir Lenino mokymą bei proletarinį [[internacionalizmas|internacionalizmą]]. Revoliuciniai demokratai tuo metu buvo įsimaišę į Lietuvos Socialdemokratų Partiją ([[LSDP]]), Lietuvos Darbo Sąjungą, [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos Socialdemokratų-Darbininkų Partiją]] ir kitas socialdemokratines organizacijas. [[Pirmasis Pasaulinis Karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu socialdemokratai – revoliucionieriai nutraukė ryšius su [[Menševikai|menševikiškais]] socialdemokratais ir 1916–1917 m. Rusijoje sukūrė pirmąsias Lietuvos bolševikų organizacijas. 1917 m. rudenį šios organizacijos reorganizuotos į RSDDP(b) (nuo 1918 m. kovo – RKP(b)) Lietuvos Sekciją. Aktyvistai pradėjo leisti pirmąją bolševikišką spaudą [[lietuvių kalba]] – laikraščius „Tiesa“, „Komunistas“ ir t. t. Didžiausią indėlį Lietuvos Sekcijos tapimui atskira partija įnešė Lietuvos Sekcijos Centrinio Biuro nariai [[Vincas Mickevičius-Kapsukas]] ir [[Zigmontas Antanas Aleksa|Z. Angarietis]].
 
Pirmosios atskiros Lietuvos komunistinės organizacijos pradėjo kurtis 1918 m. pavasarį. 1918 m. vasarą įkurta Lietuvos ir Baltarusijos Socialdemokratų Darbininkų Partija, vadovaujama [[Eidukevičius|P. Eidukevičiaus]]. Greitai ji užmezgė ryšius su RKP(b) Lietuvos Sekcijos Centriniu Biuru. 1918 m. [[rugpjūčio 14]] d. Vilniuje surengtas nelegalus Lietuvos socialdemokratų – revoliucionierių suvažiavimas ir įkurta Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partija. Buvo planuojama, kad ji veiks Vokietijos okupacijos teritorijoje, t. y. Lietuvoje ir vakarų Baltarusijoje, užimtoje Vokietijos kariuomene 1915 m. rudenį. 1918 m. [[rugsėjo 15]] d. prasidėjo pirmasis Lietuvos komunistinių organizacijų kongresas. Nutarta vadovautis pritaikyta Lietuvai RKP(b) programa. Tais pačiais metais Vilniuje prasidėjo pirmasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partijos suvažiavimas, kuris faktiškai tapo pirmuoju Lietuvos Komunistų Partijos suvažiavimųsuvažiavimu, nes Baltarusijos delegacija jame nedalyvavo. Suvažiavimas reorganizavo partiją, išrinko Centrinį Komitetą, galų gale sukurta Lietuvos Komunistų Partija su jai priklausančiais 6 Lietuvos rajonais: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Marijampolės. Partija savo programoje tikslais paskelbė skleisti proletarinio internacionalizmo, socialistinio patriotizmo, komunizmo idėjas ir kovoti su Vokietijos okupacija, buržuazinio nacionalizmo apraiškomis bei darbininkų engimu.<ref>„Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraiža“, Vilnius, 1979.</ref>
<br />LKP buvo kuriama kaip Rusijos komunistinio judėjimo sudedamoji dalis ir formuojama Rusijos komunistų (bolševikų) partijos idėjiniais-teoriniais bei organizaciniais pagrindais.