Kuršių nerijos nacionalinis parkas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Parke saugoma: Kuršių nerijos didysis kopagūbris, senosios parabolinės [[kopa|kopos]] ties [[Juodkrantė|Juodkrante]], [[Pilkosios kopos|mirusios arba pilkosios kopos]] ties buvusiomis, dabar užpustytomis [[Agila|Agilos]] ir [[Nagliai|Naglių]] gyvenvietėmis, pustomos [[Parnidžio kopa|Parnidžio]] ir [[Sklandytojų kopa|Sklandytojų]] kopos, užpustyti palaidoti [[dirvožemis|dirvožemiai]], taip pat pajūrio ir pamario [[palvė]]s, apsauginis pajūrio kopagūbris, savita augalija ir gyvūnija, taip pat miškai su sengirės fragmentais. Vertingi apsauginis pajūrio kopagūbris, savitos Kuršių nerijos augalų ir gyvūnų bendrijos, miškai su sengirės fragmentais, marių ir jūros ekosistemos.

 

Parkas išsiskiria savo unikalumu, kadangi tarp [[Kuršių marios|Kuršių marių]] ir [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] esantis siauras Kuršių nerijos pusiasalis sudarytas iš vandens srovių atnešto smėlio. Vėjų supustytos kopos, drėgni pažemėjimai ([[palvė]]), paplūdimiai – visas šis gana jaunas kraštovaizdis nuolatos kinta. Siekiant sulaikyti pustomą smėlį, dideli kopų plotai buvo užsodinti mišku. Senajame nerijos miške, ypač arčiau jūros, dėl nuolat pučiančių vėjų, medžiai auga pasvirę. Kuršių marių pakrantės čia smėlėtos, su keletu nendrėmis apaugusių įlankų. Į marias daug kur leidžiasi smėlėti dar gyvų kopų krantai. Sausi ir nederlingi nerijos dirvožemiai, staigios ir dažnos orų permainos, stiprūs vėjai neleido plėstis gyvenvietėms ir buvo palankūs savitai augmenijai formuotis. Čia auga kitur Lietuvoje neaptinkama [[pajūrinė zunda]], [[tyrulinė erika]] ir daugybė augalų, būdingų atviriems smėlėtiems dirvožemiams. Parkas garsėja smėlingiems biotopams būdingomis smėlinėmis [[auslinda|auslindomis]].