Slavai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 61:
Tad daugelis tyrinėtojų dabar linkę manyti, jog IV–III a. pr. m. e. slavų plotas dar nebuvęs didelis ir šiaurėje siekęs '''Pripetės''' upę (Dnepro dešinysis intakas), rytuose – '''Dnepro vidupį''', pietuose – '''Karpatų''' prieigas, o vakaruose – '''Vyslos vidupį'''.
 
Tik [[VI amžius|VI]]-[[VII amžius|VII]] a., t. y. jau istoriniais laikais, pasirodo žinių apie slavus. Tuo metu prasidėjo intensyvi slavų ekspansija. Senovės autoriai – istorikas [[Jordanas]][(istorikas)], aprašydamas [[gotai|gotus]] bei [[hunai|hunų]] karus, ir kiti, vis dažniau pradeda minėti slavų protėvius – antus ir sklavinus. 518–527 m. antai puolė Bizantiją. 551 metais sklavinai prie Adrianopolio sumušė Justiniano I kariuomenę. Antams ir sklavinams VII a. jau buvo pažįstama aria­moji žemdirbystė.
 
[[Avarai|Avarų]] ekspansija trumpam sustabdė slavų plitimą. Avarai sumušė antus ir sklavinus, puolė [[Frankai|frankus]] ir 567 m. sužlugdė [[Gepidai|gepidų]] valstybę. To laikmečio slavus charakterizuojanti archeologinė Prahos kultūra mokslinėje literatūroje kartais vaizduojama pašiepiamai skurdi, tačiau toks požiūris mažiausiai yra naivus – karo pabėgėliai ir aukos negali pasižymėti nei turtais nei prabangos reikmėmis.