Belovežo giria: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
jogaila->Jogaila; nuplikdytas->nuplukdytas; būsimąjam->būsimajam; teises valdovai->teise valdovai; jie užklydus->jiems užklydus |
|||
Eilutė 63:
[[1279]] m. badmečio metu jotvingiai prašė [[Voluinės Vladimiras|Volynės Vladimirą]] duonos, žadėdami mainais girios gaminių. Šiandien jotvingių palikimą Belovežo girioje primena tik keletas vietovardžių. Jau XIII a. karai ir gaisrai gerokai apretino girią, joje ėmė kurtis daugiau gyvenviečių, ėmė mažėti ir žvėrys.
[[LDK|Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje]] giria pradžioje turėjo svarbų vaidmenį ruošiant maisto atsargas prieš karinius žygius. Taip po [[1409]] m. Brastos suvažiavimo, kai [[Vytautas]] su [[Jogaila]] sutarė bendromis jėgomis pulti kryžiuočius, Vytautas grįžo ruošti kariuomenės, o
Vėliausiai nuo Vytauto ir Jogailos laikų Belovežo giria tapo Lietuvos valdovų nuosavybe. Tik valdovai tegalėjo medžioti stambiuosius girios žvėris, visi kiti - tik smulkiuosius. Tokia padėtis išliko iki pat carų laikų ir išskirtinės [[medžioklė]]s
Po Vytauto ir Jogailos medžioklių pobūdis pakito – jos tapo daugiau pramogos ir sporto dalyku, nei maisto tiekimu. Medžioklės kaitaliojosi su puotomis ir pasilinksminimais. Kazimieras Jogailaitis dėl medžioklių dažnai pamiršdavo ir karaliaus pareigas. Paskutinius septynerius metus jis beveik neišvažiuodamas gyveno Lietuvoje ir dažnai medžiojo. Iškilmingas medžiokles ruošdavo [[Aleksandras]], su dideliu dvariškių būriu medžiodavo [[Žygimantas Senasis]]. Tuo metu įsigalėjo ir paprotys už užmuštą valdovo miške žvėrį bausti mirties bausme. Kaip girios sargai čia buvo įkurtos 277 šaulių šeimos, kurie pareikalavus didžiajam kunigaikščiui turėjo susirinkti medžioti. Apylinkės gyventojai, be įprastinių duoklių, buvo apdėti dar ir ypatingomis natūrinėmis prievolėmis: jie turėdavo dirbti statines, sūdyti jose sumedžiotą mėsą ir išvežioti po karaliaus dvarus, didikų ir pralotų rūmus.
Žygimantas Senasis sudarė komisiją, kuri turėjo atskirti valdovo valdas nuo privačiųjų. Taip pat jis [[1538]] m. [[vasario 27]] d. išleido pirmąjį miškų ir medžioklių apsaugos įstatymą, kuriame aptariami įvairūs su miško ekonomika susiję dalykai. Įstatymu numatoma įsteigti girininkijas ir girininkų pareigybes, taip pat nustatomos girininkų pareigos prižiūrint mišką. Įstatymu draudžiama kirsti valdovo girią be jo sutikimo, įsakoma panaikinti nereikalingus takus ir kelius, girininkams ir šauliams draudžiama naudotis mišku savo naudai. Įstatymu taip pat nustatomos baudos už drevių darymą medžiuose, taip pat apribojamas ir žuvų gaudymas. Daug dėmesio skiriama žvėrių ir paukščių apsaugai - ne tik pačioje girioje, bet ir jos apylinkėse buvo uždrausta laikyti medžioklinius šunis ir šautuvus. Valstiečiams uždrausta po vieną eiti girion šienauti bei žuvauti. Turėjo susirinkti visas būrys, įspėti girininką ir nesivesti su savimi šunų bei neturėti ginklų. Už bet kurio didesnio gyvūno, įskaitant stirną, užmušimą grėsė mirties bausmė. Valstiečiai žvėrių naikinti negalėjo net
Šaulių įkurdinimas miške tik pakenkė, nes jie tapo didžiausiais girios gyvūnijos naikintojais. Šaulių šeimos didėjo ir teko didinti dirbamos žemės plotus bei kirsti mišką. [[Žygimantas Senasis]] taip pat buvo pirmasis pradėjęs mažinti ir dalinti mišką. [[1501]] m. jis [[Bielskas|Bielsko]] miestui atidavė 582 dešimtines miško, miškas dalintas ir didikams, pvz., Žemaičių seniūnui Jeronimui Chodkevičiui.
| |||