Lietuvių tautosaka: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kitas veikėjas, prisidėjęs prie Lietuvių tautosakos lobyno - Simonas Daukantas. [[1835]] m. surašytas, tačiau tik [[1932]] m. paskelbtas jo pasakų rinkinys „Pasakos masių“. [[1846]] m. išleistos „Dainelės žemaičių“. Į įvairaus pobūdžio S. Daukanto parengtas knygeles pateko apueapie 900 patarlių ir priežodžių. Daukantas gausiai pasiremdavo liaudies kūryba, ypač patarlėmis, kurdamas sintetinį praeities lietuvio valstiečio paveikslą „Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių“([[1822]] m.), o labiausiai - „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“([[1845]] m.).

Iškiliausi nuopelnai lietuvių tautosakos istorijoje priklauso broliams Juškoms. Nepaprastą užsidegimą tautosakai, kalbai, [[Antanas Juška (1819)|Antanas Juška]] savo veikloje derino su rimta moksline nuovoka. Jam padėjo brolis Jonas - kvalifikuotas filologas. Veliuonoje užrašyta pusšešto tūkstančio A. Juškos dainų, apie 1500 melodijų, aprašyti vestuvių papročiai, užrašyta 3000 žodžių. Didžiuosius dainynus broliai Juškos sugebėjo paskelbti mokslo centruose tiktai aktyviai remiami pažangių mokslininkų bei Rusijos mokslo įstaigų - Kazanės universiteto, Rusijos mokslo akademijos. [[Kazanė]]je mokytojavęs A. Juška išleido tris „Lietuviškų dainų“ tomus. [[1880]] m. paskelbtas ir vestuvių aprašas „Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių, surašyta per Antaną Juškevičią 1870 metuose“. Peterburge [[1883]] m. išėjo didžiulis „Lietuviškų svotbinių dainų“ tomas. [[Peterburgo mokslų akademija]] ėmėsi leisti ir A. Juškos „Lietuvių kalbos žodyną“ gerokai vėliau ([[1990]] m.) Krokuvos mokslų akademija išspauzdino A. Juškos užrašytas dainų melodijas „Lietuvių liaudies melodijos“. Brolių Juškų dainynai priskiriami prie fundamentalių kultūros reiškinių.