Juodkrantė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 30:
[[1669]] m. miškų prievaizdas Hansas Reinishas gavo privilegiją šalia kelio įkurti karčiamą. [[1682]] m. gautas leidimas ir kurtis žvejams. XVIII a. pabaigoje į Juodkrantę persikėlė ir užpustyto [[Karvaičiai|Karvaičių]] kaimo gyventojai kartu perkeliant ir [[Karvaičių bažnyčia|Karvaičių bažnyčią]], kuri [[1878]] m. sudegė. Senoji Juodkrantė (šiaurėje), [[Naujieji Karvaičiai]] (pietuose) ir Juodkrantė prie bažnyčios (viduryje) susiliejo į vieną gyvenvietę. [[1885]] m. pastatyta mūrinė [[Juodkrantės bažnyčia]].
Apie [[1840]] m. Juodkrantė ėmė garsėti kaip kurortas ir [[1858]] m. į ją pradėjo plaukti garlaiviai iš [[Klaipėda|Klaipėdos]], o vėliau ir [[Tilžė]]s. Maždaug tuo metu ([[1855]] m., [[1860]] m. ir [[1861]] m.), gilinant marių dugną, rasta gintaro. Tai dar labiau paskatino gyvenvietės vystymąsi. [[1861]]–[[1882]] m. prie Juodkrantės surasta labai vertingų
[[1946]] m. [[rugpjūčio 3]] d. Juodkrantė tapo [[mtg|miesto tipo gyvenviete]] (kaip vasarvietė), [[1947]] m. prijungta prie [[Klaipėda|Klaipėdos]], o nuo [[1961]] m. įjungta į naują [[Neringa|Neringos]] miestą. Sovietmečiu pastatyta poilsio namų, tarp jų – Vilniaus baldų kombinato „Ąžuolyno“ poilsio namai (architektas E. Guzas), respublikiniai žemės ūkio statybininkų poilsio namai (architektas E. Jurgelionis). Liuteronų bažnyčioje [[1973]] m. įkurtas miniatiūrų muziejus, kuriame eksponuotos tapytos miniatiūros, juvelyriniai dirbiniai, medaliai, languose buvo dailininko B. Bružo vitražai.
| |||