Kauno regioninis valstybės archyvas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Istorinės aplinkybės lėmė savitą Kauno apskrities archyvo vietą Lietuvos archyvų sistemoje. 1843 m. įkūrus Kauno guberniją, Kaune įsikūrė didžiąją dabartinės Lietuvos teritorijos dalį administravusios Rusijos imperijos įstaigos. Atkūrus Lietuvos [[suverenitetas|valstybingumą]], dėl sudėtingų politinių aplinkybių Kaunas tapo [[Laikinoji sostinė|laikinąja Lietuvos sostine]], tad čia kūrėsi centrinės valstybės įstaigos. [[1921]] m. [[spalio 19]] d. švietimo ministras [[Kazys Bizauskas|K. Bizauskas]] pasirašė įsakymą, kuriuo prie Švietimo ministerijos įsteigtas [[Lietuvos centrinis valstybės archyvas|Centralinis valstybės archyvas]]. Dar 1921 m. pradžioje Valstybės archeologijos komisijos rūpesčiu Lietuvoje likusiems bei iš Rusijos grąžinamiems archyvams kaupti buvo paskirtos patalpos [[VII Kauno fortas|Kauno 7-ajame forte]]. Pagal architekto [[Vladimiras Dubeneckis|V. Dubeneckio]] projektą šios patalpos buvo suremontuotos ir pritaikytos saugoti dokumentams. Per du savo veiklos Kaune dešimtmečius Centralinis valstybės archyvas kaupė ir tvarkė daugiausia XIX–XX a. pradžioje Lietuvos teritorijoje veikusių įstaigų dokumentus.<br />

1940 m. [[Sovietų Sąjunga]]i okupavus Lietuvą, keitėsi Kaune veikusio archyvo veiklos pobūdis, statusas ir pavadinimas. 1940 m. rugpjūčio mėnesį pavadintas Lietuvos TSR centriniu valstybiniu archyvu, o 1941 m. kovo 13 d. – Lietuvos TSR centrinio valstybinio archyvo Kauno filialu, archyvas pradėjo kaupti ir tvarkyti likviduotų nepriklausomos Lietuvos Respublikos, o pokario metais – ir vokiečių bei sovietų okupacijos laikotarpiu veikusių įstaigų dokumentus. Palaipsniui pirmaisiais sovietų okupacijos ir pokario metais šiame archyve sukauptus centrinių nepriklausomos Lietuvos Respublikos įstaigų bei visuomeninių organizacijų dokumentus perėmė Lietuvos SSR centrinis valstybės archyvas. <br />