Franz Kafka: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kūrybą F. Kafka laikė fantazijos, pasąmonės, sapno, vizijos – subjektyviausių ir paslaptingiausių menininko gelmių – išraiška. Tačiau jis sugebėjo atskleisti savo kūryboje esmines laikmečio tendencijas, apibendrinti XX a. žmogaus patirtį ir prasiskverbti iki universalių egzistencijos tiesų. Jo kūryboje susiduriame su keistu, nelengvai paaiškinamu, grėsmės ir baimės kupinu pasauliu, kuriame tikrovė pinasi su fantastika, tragizmas – su grotesku, kasdienybė – su mistinėmis vizijomis. Daug skaudžiau nei amžininkai jis akcentavo neviltį, susvetimėjimą, žmogaus izoliaciją, būties paradoksalumą.<ref>Jadvyga Bajarūnienė "Mįslingasis F. Kafkos pasaulis", 1994</ref>

Nusakyti F. Kafkos kūrybos metodą nelengva. Jis buvo ekspresionistų amžininkas. Karo išvakarėse susiformavęs ekspresionizmo menas – skausmingas, egzaltuotas kūrėjo sielos šauksmas – išreiškė tragišką jaunosios kartos jauseną, pasaulio susvetimėjimą ir deformaciją. Ekspresionistai dažnai vaizdavo patologiškas būsenas, pasąmonės reiškinius, žiaurius instinktus. Dvasinė ir estetinė ekspresionistų pozicija iš dalies gimininga F. Kafkai, tačiau patosas, retorika, egzaltacija jam, „fanatiškam analitikui“, svetimi. Be to, ekspresionistai tikėjo „geru žmogumi“, kūrė visuotinės žmonių brolybės viziją, o F. Kafkos vaizduojamas pasaulis neturi ateities. Jo kūryboje galima įžvelgti ryšių ir su romantizmu, ir su realizmu bei natūralizmu, nors, naudodamas šių srovių poetiką, jis siekė visai kitų tikslų.<ref>Jadvyga Bajarūnienė "Mįslingasis F. Kafkos pasaulis", 1994</ref>

Esminis F. Kafkos meninis principas – subjektyviojo pasaulio pirmumas prieš empirinę tikrovę. Jis nesiekė tiksliai perteikti tikrovės, o bandė sukurti tokį vaizdą, kuriame „gyvenimas būtų parodytas su natūraliais puolimais ir pakilimais ir suvokiamas kaip niekas, kaip sapnas, kaip plevenimas“. Jau ankstyvojoje prozoje išryškėjo būdingas F. Kafkos stiliaus bruožas: netikėtas, be jokių komentarų išorinės tikrovės perėjimas į vidinę, realaus veiksmo perėjimas į fantastinį. Literatūra F. Kafkai buvo absoliučios tiesos išraiška. Rašė jis be išankstinio plano, spontaniškai. Apsakymuose, novelėse, romanuose rašytojas įvairiais aspektais gvildena pažinimo, ieškojimo, tiesos, kūrybos, kovos, bausmės ir valdžios problemas. Tai yra ir atraminiai jo pasaulėjautos taškai.<ref>Jadvyga Bajarūnienė "Mįslingasis F. Kafkos pasaulis", 1994</ref>