Jacques Derrida: Skirtumas tarp puslapio versijų

7 824 baitai pašalinti ,  prieš 7 metus
nėra keitimo aprašymo
(rv)
No edit summary
2003m. Jacquess Derridai buvo diagnozuotas kasos vėžys. 2004m. spalio 9d. jis mirė ligoninėje Paryžiuje.
 
Filosofija
=== Pagrindinis straipsnis : dekonstrukcija. ===
Daugeliu atveju [[Derrida]]  minėjo save kaip istoriką [[Derrida]]. Gilinosi į prielaidas apie vakarų tradicijas  ir taip pat plačiai apie vakarų kultūrą.Klausinėdamas apie dominuojančią kalbą ir bandydamas pakeisti ją, jis stengėsi [[Demokratija|demokratizuoti]] universiteto vaizdą ir svarstyti politinius klausimus jame. Per Amerikos 1980ujų kultūros karus, jis užtraukė pyktį konservatorių ir dešiniųjų pažiūrų intelektualų, kurie bandė išsaugoti „[[status quo]]“ . Derrida pavadino savo iššukį, kaip prielaidą vakarų kultūrai „[[dekonstrukcija]]“. Daugeliu atveju Derrida kalba apie kontrolės panaikinimą kaip radikalizaciją tikros [[Marksizmas|Marksizmo]] dvasios.
 
Jo detaliu [[Platonas|Platono]] , [[Jean-Jacques Rousseau|J.Ž.Ruso]] ir [[Martin Heidegger|Haidegerio]]  darbų nagrinėjimu , Derrida dažnai argumentavo , kad vakarų filosofija turi nekritiškus metaforiškus gilius modelius, kad suvaldytų jų kalbos sampratą ir sąmonę. Jis mato šias dažnai nepripažintas prielaidas, kaip dalį „[[Metafizika|metafizikos]] buvimo“, kurios filosofija apsiriboja pati. Šitą „logocentrizmą“ Derrida  įrodo , sukuria pažymėtą ar hierarchinę dvigubą opoziciją, kuri turi efektą viskam nuo mūsų kalbos santykio sampratos iki rašymo, mūsų supratimui apie rasių skirtumus. Dekonstrukcija tai pastanga parodyti ir pakenkti metafizikai.
 
Derrida priartino tekstus juos konstruodamas apie dvigubą opoziciją, kurios visa kalba turi būti aiškiai tariama, artikuliuota ketinant ją visiškai pajusti. Panašaus požiūrio laikėsi ir [[Ferdinand de Saussure|F. Sosiūras]] , kuris yra apibrėžiamas kaip vienas iš struktūralizmo pradininkų. Jis nustatė , kad terminai įgauna savo reikšmes  savitarpio nustatyme su kitais terminais kalbos turinyje.
 
Ko gero dažniausiai [[Derrida|Derridos]] cituojama mintis yra ta, jog nėra potekstės ''(il n'y a pas de hors-texte)'' ir tai atsispindi [[Jean-Jacques Rousseau|J.Ž.Ruso]] esėje , jo knygoje ''„Gramatika“ (1967m.) ''Derridos kritikai neteisingai išvertė frazę prancūzų kalba sakydami , kad jis rašė'' "Il n'y a rien en
dehors du texte" ''( Nėra nieko už teksto). Kritikai plačiai skleidė šį neteisingą vertimą, norėdami  parodyti, kad niekas neegzistuoja išskyrus žodžiai. Derrida kartą paaiškino , kad šitas teiginys „ kuris kai kuriems tapo tarsi šūkis, buvo neteisingai suprastas (...) nereiškia nieko daugiau: nėra nieko už konteksto. Šitoje formoje , kur sakoma tiksliai tas pats dalykas, formulė neabejotinai mažiau šokiruojanti.
 
== Pirmieji darbai ==
Pačioje savo filosofinės karjeros pradžioje Derrida buvo susirūpinęs kaip detaliau išplėtoti [[Fenomenologija|fenomenologiją]]. Jo pirmas per ilgai užsitęsęs universitetinis rankraštis rašomas , kaip diplomo disertacija  ''„diplôme d'études supérieures“ '' pateikta 1954m. , susijusi su  Edmundo Huserlio  (Edmund Husserl) darbu. 1962 metais jis išleido [[Edmund Husserl|Edmundo Huserlio]] ''„Geometrijos originalą“'' . Įvade jis panaudojo savo paties straipsnio vertimą. Daugelis Derridos minčių manoma buvo pristatoma šiame darbe . Daugumoje interviu, surinktų knygoje ''„Positions“ (1972)'', Derrida sakė „Šitoje esė nuo pradžių rašymas buvo glaudžiai susietas su minimalia ''„atidėliojimo“'' struktūra . Tai buvo glaudžiai susiję su sąmone , būtimi , mokslu, istorija , mokslo istorija. Ši esė , gali būti skaitoma iš kitos [[Fenomenas|fenomeno]] kalbos pusės ( dešiniojo arba kairiojo puslapio, kaip Jūs norite)“.
 
Derrida tapo populiarus už Prancūzijos ribų su ''1966 Džnono Hophinso universitete''  skaitoma paskaita ''„ Struktūra, simboliai, žaidimai kalboje“ ''(o vėliau plačiau vystoma jo knygoje ''„Writing and Difference“''). Konferencija , kurioje šis mokslinis darbas buvo pristatytas, buvo susijusi su struktūralizmu, kuris buvo pasiekęs populiarumo aukštumas Prancūzijoje ir tik pradėjo populiarėti Jungtinėse valstijose. Derrida skyrėsi nuo kitų struktūralizmo sekėjų  aiškiu atsidavimo tam trūkumu, bet tuo pačiu ir kritiškai į tai žiūrėjo. Jis gyrė struktūralizmo laimėjimus , bet taip pat palaikė išlygas apie vidaus ribas. Tai  paskatino Jungtinių Amerikos valstijų profesūrą paskelbti šią mintį kaip vieną iš poststruktūralizmo formų.
 
Derridos mokslinio darbo pasekmės buvo tokios, kad 1970 buvo išleisti ''konferencijos protokolai ''ir jų rinkinys vadinosi'' „The Structuralist Controversy“''. Konferencijoje Derrida sutiko Paul de Man, kuris buvo jo artimu draugu bei oponentu ir taip pat, kur jis pirmą kartą sutiko Prancūzų psichoanalitiką Jasques Lacan , kurio darbai padarė jam didelę įtaką.
 
== Fenomenologijos ir struktūralizmo diskusija 1959m. ==
Ankstyvaisiais 1960m., Derrida pradėjo kalbėti ir rašyti viešai, kreipdamasis labiausiai aktualiausiose diskusijose tuo laiku. Vienas iš jų buvo naujausias ir vis labiau madingas struktūralizmo judėjimas, kuris buvo plačiai mėgstamas , kaip prieinamos [[Fenomenologija|fenomenologijos]] tęsėjas , pastarasis judėjimas buvo  prieš 6 metus, kurį surengė [[Edmund Husserl|Huserlis]] ). Derridos iškelta šios problemos priešprieša  buvo tokia įtakinga , kad ji palaužė diskusiją nuo triumfo šventimo struktūralizme iki „''fenomenologijos ir struktūralizmo diskusijos“.''
 
[[Fenomenologija]],kurią  įžvelgia  [[Edmund Husserl|Huserlis]] , yra metodas filosofiškai tiriantis tai, kas atstumia ''racionalistinį šališkumą'' , kuris dominavo vakaruose nuo [[Platonas|Platono]]  ir tiriantis metodus ,  kurie  atspindini dėmesingumą ir atskleidžia individualią „gyvenimo“ patirtį“ . Žmonėms  su didesniu fenomenologijos polinkiu, tikslas buvo gerai suprasti patirtį ir apibūdinti jos kilmę, kilimo procesas nuo pradžios ar įvykio . Struktūralistams, tai buvo netikra problema ir „giluma“ patirties , kuri faktiškai gali būti tik efektas struktūros, kuri jiems nėra pagrįsta patyrimu. 
 
Šiame kontekste 1959m. , Derrida  paklausė klausimo: dauguma tekstų neturi savo kilmės ir dauguma savo pradžios,originalo, pagrindinis kilmės klausimas, būti visiškai struktūrizuota, nurodyme būti kažko pradžia? Kitaip sakant kiekvienas struktūrinis ar sinchroninis fenomenas turi savo istoriją, ir struktūrą , kuri negali būti suprantama be jos kilmės supratimo. Tuo pačiu metu , nurodant , kad buvo ten judėjimo ar potencialo . Originalas negali būti gryna vienybė ar paprastumas, bet dauguma jau buvo šarnyrinis kompleksas toks kaip diachroniškas procesas gali pasirodyti. Savitas sudėtingumas neturi buti suprantamas , kaip nustatytas originalas, kuris yra suvokiamas be įrodymų ir yra turintis nemažai trukumų. Savitą sudėtingumą Derrida mini kaip įrašą , tekstualumą. Tai mintis apie originalo sudėtingumą , kuris laiko Derridos  darbų judėjimą, ir nuo kurio visi jo terminai yra įgyti, įskaitant ir dekonstrukciją.
 
Derridos metodai susideda demonstruojant formas ir įvairoves šito originalo sudėtingumo, ir jo daugeriopo rezultato daugelyje sričių. Jis pasiekė šito vadovaudamasis kruopščiu , atsargiu, švelniu, ir patikrinto  transformacinio filosofijos ir literatūros tekstų skaitymu , kad nustatytų kokie šių tekstų aspektai eigoje kertasi su savo matoma sisteminga ''(struktūrine vienybe)'' ar tiksliu pojūčiu'' (autoriaus kilme)''. Demonstruodamas minčių aporias ir elipses  , Derrida vylėsi parodyti be galo subtilius kelius, kuriuose originalo sudėtingumas , kuris be definicijos išvis negali būti žinomas, veikia su struktūra ir efektų likvidavimu.
 
===1967-1972===
6

pakeitimai