Jacques Derrida: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Marta Andrejeva |
||
Eilutė 181:
Ginčai su Jonu Serle (John Searle) visu pirma iškilo iš akademinių sluoksnių ir gavo tarptautinį žiniasklaidos dėmesį. Analitiniai filosofai darė spaudimą Kembridžo universitetui nesuteikti Derrid‘ai garbės laipsnio bei ginčytis su Ričiardu Volinu (Richard Wolin) ir NYRB.
==== Ginčas su John Searle ====
1972 metais Derrida parašė “Signature Event Contex”, esė apie J. L. Ostino (<nowiki>[[J.L.Austin]]) [[kalbos išreiškimo teoriją]]</nowiki>, kuri sekė Jono Serles (<nowiki>[[John Searle]]</nowiki>) kritiška esė „Reiterating the Difference“ šiam tekstui 1977 – aisiais. Derrida tais pačiais metais Limited Inc abc ..., parašė gindamas savo pradinį argumentą.
Eilutė 199:
Searle rašė: "[[The New York
Review of Books]]“, kad jis buvo nustebintas žemo lygio filosofinės argumentacijos, sąmoningo prozos skleidimo, beprotiškai perdėtų ir pastovaus noro pasirodyti intelektualiam, bandant įrodyti tai, kas yra parodoksalu, bet po analizės dažnai pasirodo esant nereikšminga ar kvaila.[124]
====Kembridžo garbės laipsnis====
Dažniausiai analitinės krypties filosofų puolimo tikslas buvo Derrida; didelę svarbą turėjo jų puolimas 1992m., kuriuo buvo bandoma sustabdyti Kembridžo universitetą nuo garbės laipsnio suteikimo Derrida’ai.
18 protestuojančiųjų iš Jungtinės Amerikos valstijos, Austrijos, Australijos, Prancūzijos, Lenkijos, Italijos, Vokietijos, Danijos, Šveicarijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės institucijų, įskaitant [[Barry’į Smith’ą|Barry Smith]], [[Willard’ą Van Orman Quine’ą|Willard Van OrmanQuine]], [[David’ą Armstrong’ą|David Armstrong]], [[Ruth’ą Barcan Marcus’ą|Ruth Barcan Marcus]] ir [[René Thom’ą, René Thom]] išsiuntė laišką Kembridžo universitetui teidgami, kad Derrida’os darbas “neatitinka nustatytus aiškumo ir tikslumo standartus” ir apibūdino Derrida’os filosofiją kaip susidedančią iš ” pokštų ir triukų, panašių į [[Dadaistų|Dadaists]]” Laiške apibendrinta tai:
“…kai abstrakčiai sudaromi nuoseklūs teiginiai, jie būna arba neteisingi, arba nereikšmingi. Akademinė padėtis pagrįsta tuo, kas mums reiškia būti šiek tiek daugiau negu pusiau suprantami puolimai į proto, tiesos vertybes; mes pateikiame pakankamą pagrindą garbės laipsnio apdovanojimams pasižymėjusiame universitete.”
Kembridžas įsitraukė į balsavimą, galiausiai protestuotojų sumažėjo, nuo 336 iki 204, nors beveik visi iš balsavusių “už” buvo ne iš filosofijos fakulteto. Interviu metu Derrida teigė, kad viena iš priežasčių pulti jo darbą yra ta, kad jis sukelia abejonių ir modifikuoja “dominuojančio diskurso taisykles, jis stengiasi politizuoti ir demokratizuoti švietimą.”Atsakydamas į klausimą apie “išskirtinį smurtą”, kompulsinį “žiaurumą” ir “išpūstas atakas”, jis pasakytų, kad šie kritikai organizuoja ir praktikuoja šiuo atveju “obsesinį asmenybės kulto tipą, kurį filosofai turėtų mokėti apklausti,o pirmiausiai- sumažinti.”
====Ginčas su Richard’u Wolin’u ir NYRB====
Nuo 1991m., [[Richard’as Wolin’as|Richard Wolin]] teigia, kad Derrida’os darbai, taip pat kaip ir vienų iš pagrindinių įkvėpėjų (Bataille, Blanchot, Levinas, Heidegger, Nietzsche),veda prie įnirtingo nihilizmo. Pavyzdžiui: Wolin’as teigia, kad “dekonstruktyvus apvirtimo ir užrašymo gestas baigėsi grasinimu panaikinti daugelį esminių skirtumų tarp nacizmo ir ne nacizmo.”
Kai Wolin’as publikavo Derrida’os interviu Heidegger’yje 1991m., pirmąjame leidinyje The Heidegger Controversy, Derrida teigė, jog interviu buvo tyčia klaidingai išverstas, “akivaizdžiai prastas, silpnas, paprastas ir intriguojančiai agresyvus.” Prancūzijos įstatymas reikalauja autoriaus leidimo versti, o leidimas nebuvo duotas, tad Derrida tvirtino, kad interviu negali pasirodyti kituose leidiniuose ar būti perspausdintas.Tad Kolumbijos universiteto leidykla atsisakė siūlymo perspausdinti ar išleisti naujų leidinių.Vėliau The Heidegger Controversy, MIT spaudos leidimai taip pat neįtraukė Derrida‘os intervių. Nežiūrint į gerus publikos atsiliepimus apie Wolin‘o knygą, pasirodžiusioje [[The New York Review of Books]], kurioje Thomas Sheehan‘as charekterizavo Derrida‘os protestą prieš cenzūros įvedimą, kur to pasekoje vyko apsikeitimas laiškais. Savo ruožtu, Derrida atsakė Sheehan‘ui ir Wolin‘ui darbu "The Work of Intellectuals and the Press (The Bad Example: How the New York Review of Books and Company do Business)," kuris buvo publikuotas knygoje [[Points…]]
Dvidešimt keturi akademikai, priklausantys skirtingoms mokykloms ir grupėms, dažniausiai nesutariantys vienas su kitu ir su dekonstrukcija, parašė laišką adresuotą The New York knygų apžvalgai, kuriame jie išreiškė savo pasipiktinimą žurnalo elgesiu, taip pat Sheenan‘u ir Wolin‘u.
===Afrikos šališkumas===
[[Сhristoper’as Wise’as|Christoper Wise]] savo knygoje “ Derrida, Africa, and the Middle East (2009)“ patalpino Derrida‘os darbą į Šiaurės Afrikos istorinį kontekstą; pirmasis įrodymas buvo [[Robert‘o J.C.Young‘o|Robert J.C.Young]], knygoje“ White Mythologies: Writing History and the West“ (1990) ir išplėstas „Postcolonialism: An Historical Introduction“ (2001), kurioje Young‘as apklausė daugelį teoretikų ir išdėstė visą Derrid‘os mąstymo sistemą, atsižvelgiant į Alžyro-Prancūzijos kolonijos sąlygas, kuriose jis užaugo. Wise‘as prilygina Derrida‘os mąstymą prie kolojininės sampratos apie pasaulį, kuri buvo įsišaknijusi senovės Egipto ir Afrikos visuomėnėje. Jis teigia, kad Derrid‘iška dvasios koncepcija, kaip ir okultinis [[pharmakon‘as|pharmakon]], yra skolinga ne tik hebrajų sampratai apie ruah, bet ir egiptiečių heka‘ai, soninke naxamala‘ai, Mande nyama‘ai ir daugeliui kitų pasaulio sampratų, panašių į Egipto-Afrikiečių sampratą. Kaikurios iš jų yra istoriškai prieš hebrajišką ruah. Wise‘as spėja, kad Derrida sąmoningai nutylėjo sąsajas su afrikietiška žodžio samprata tam, kad suteiktų Judaizmui reikšmingumo Europietiškos filosofijos istorijoje. Jo teigimu, Europos filosofai turi pripažinti savo istorinį įsiskolinimą Viduriniųjų Rytų ir Afrikos mąstysenai, kuri neapsiriboja įtaka vien judaizmo krypčiai.
===Priešiški nekrologai===
Kritiniai nekrologai apie Derrida’ą, buvo publikuoti [[The New York Times]], [[The Economist ]] and [[The Independent]] leidiniuose. Žurnalas [[The Nation]], sureagavo į NYT laikraščio nekrologą, pasakydamas, kad ”net jei Amerikos popieriai jau prieš tai sumenkino ir paniekino Derrida’ą, toks tonas yra per daug kandus tokiam tarptautiniu mąstu pripažintam filosofui, kuris padarė didelę įtaką dviems Amerikos humanitarinio mokslo kartoms.”
| |||