Jacques Derrida: Skirtumas tarp puslapio versijų

7 425 pridėti baitai ,  prieš 7 metus
nėra keitimo aprašymo
No edit summary
Bennington, Brault, Kamuf, Naas, Elizabeth Rottenberg ir Davidas Wills šiuo metu užsiima vertimu Derrida‘s anksčiau neišleistus seminarus, apimančius 1959 2003 [106] I ir II tomai The Beast and Sovereign (keliančių Derrida seminarus nuo gruodžio 12, 2001 Kov 27, 2002 ir nuo 11 gruodis 2002 į 26 kovas 2003), taip pat The Death Penalty, I tomo (įskaitant 8 gruodis 1999 į 22 kovas 2000), atsirado vertimas į anglų kalbą. Daugiau tomų šiuo metu prognozuojamas serijos Heidegger: The Question of Being and History (1964-1965), Death Penalty, II tomas (2000-2001), Perjury and Pardon, I tomas (1997-1998), Perjury and Pardon, II tomas (1998-1999). [107]
Su Bennington, Derrida ėmėsi iššūkio paskelbto kaip Jacques Derrida, rengima, dėl kurio Bennington'as nepavyko įrodyti Derrida‘s darbo sistemingos eksplikacijos (vadinamos "Derridabase"), naudojant viršutinius du trečdalius kiekvieno puslapio, kol Derrida buvo suteikta pabaiktą kopiją kiekvieno Bennington skyriaus ir apatinio trečdalio kiekvieno puslapio, kuriuose rodoma, kaip dekonstrukcija viršijo Bennington sąskaitą (tai buvo vadinama "Circumfession"). Derrida atrodo domėjosi Bennington ypač kaip rabinų Explicator rūšies, pažymėdamas, ties pabaiga "Taikomoji Derrida" konferencijoje, vykusioje Lutono universitete 1995 metų pabaigoje, kad: "viskas buvo pasakyta ir, kaip įprasta, Geoff Bennington'as pasakė viską, kol aš net nespėjau išsižioti. Turiu bandymą būti neišpranašavimo išūkis , po jo, kuris yra neįmanomas ... todėl bandysiu būti nenuspėjamas po Geoff. Dar kartą. "[108]
 
=== '''Marshall McLuhan''' ===
Derrida buvo susipažinęs su <nowiki>[[ Marshall McLuhan]]</nowiki> darbais, nuo 1967 m. pradžioje jo veikaluose (Gramatalogijos, Kalbos, ir Reiškinių), jis kalba apie kalbą, kaip "vidutinybę"[109 ]apie fonetinį raštą kaip "vidutinybė didžiojo metafizinio, mokslo, technikos  ir ekonomikos vakarų nuotykį."[110 ]
 
Jis išreiškė nepritarimą  McLuhanui, į tai, ką pats Derrida vadino McLuhan’o ideologiją apie rašto  pabaigą.[111]  1982 m. interviu jis sakė:
 
<blockquote>"Manau, kad McLuhan’o diskurse yra ideologijoja su kuria  aš nesutinku, nes jis optimistiškai žvelgia į galimybę atkurti žodinę visuomenę, su galimybe atsikratyti rašymo prietaisų ir t.t.. Aš manau, kad tai yra tradicinis mitas, grįžtant iki ... tarkime Platono, Rousseau... ir  užuot manydami, kad gyvename rašto pabaigoje, manau, kad kita prasme mes gyvename pratęsime  –  didžiajame rašto pratęsime.  Bent jau naujaja prasme...  Neturiu omenyje abėcėlinius raštus, turiu omenyje naujos prasmės rašymo aparatus, kuriuos mes naudojame dabar  (pvz. ,magnetofonas).  Ir tai taip pat galime pavadinti raštu."[112]</blockquote>
 
Ir  jo 1972 m. esė aprašomo įvykio kontekste jis sakė:
 
<blockquote>"Kaip raštas,  bendravimas, jei vienas primygtinai reikalauja išlaikyti žodį, nėra transportavimo prasmės, ketinimų ir prasmių, diskurso ir keitimosi priemonės  "sąmonės ryšių”."Mes esame liudininkai ne rašto pabaigos, kuri anot McLuhan’o ideologinio atstovavimo, atkurtų socialinių santykių skaidrumą ar skubumą, o iš tiesų daug galingesnį,  bendro rašto, istorinį atskleidimą, kurio kalbos, sąmonės, reikšmės, būties, tiesos ir kt. Sistema būtų tik poveikis, kuris būtų taip analizuojamas kaip toks, koks yra. Tai yra tas abejotinas efektas, kuris kitur yra vadinamas “logocentrizmas”."[113 ]</blockquote>
 
== Kritika ==
 
=== Kritika iš Marksistų ===
Laikraštyje pavadinimu „Ghostwriting“[114] Zako Deridos (Jacques Derrida) knygos „Apie gramatologija“ vertėjas į anglų kallbą <nowiki>[[Gayatri Chakravorty Spivak]]</nowiki>  kritikavo Derrid‘os supratimą apie Marksą. Komentuodamas „Specters of Marx“ [115]<nowiki>[[Terry Eagleton]]</nowiki> rašė: „Pompastika yra išspausdinta kiekvienoje šios knygos raidėje, kol teatrališkai vienas retorinis klausimas seka kita su nuobodžia sintaksės maniera ir atveria daug kelių parodijoms“.[116]
 
=== Kritika iš analitiškų filosofų ===
Nepaisant to, kad Derrida kreipėsi į [[Amerikos
Filosofų Asociaciją]] 1988 [117] ir buvo aukštai įvertintas tokių šiuolaikinių filosofų kaip <nowiki>[[ Richard Rorty]], [[Alexander Nehamas]] [118] bei [[Stanley Cavell]]</nowiki>, kitų filosofų, tokių kaip <nowiki>[[John Searle]] ir [[Willard Van Orman Quine]]</nowiki> [119], jo darbai buvo įvertinti kaip <nowiki>[[pseudofilosofija]] ir [[sofistika]]</nowiki>.
 
Kiti <nowiki>[[analitikai]]</nowiki> teigė, jog Derrid‘os darbai nuo 1980 metų yra net ne filosofiški. Pagrindinis jų argumentas buvo, jog jo darbai įtakojo ne JAV filosofiją, bet net labiau literatūros ir kitų <nowiki>[[humanitarinių mokslų]]</nowiki> disciplinas.[80][85]
 
1989 metų <nowiki>[[„Contingency, Irony, and Solidarity“]]</nowiki> Ričiardas Rortis (<nowiki>[[Richard Rorty]]</nowiki>) teigia, jog Derrida (Ypač savo knygoje “<nowiki>[[The Post Card: From Socrates to Freud and Beyond]]</nowiki>“) specialiai naudoja žodžius,  kurie neturi definicijų ir kurių kontekstai yra pakankamai diversiški, jog tekstas būtų nesuvokiamas , kad skaitytojas niekada negalėtų kontekstualizuoti Derrid‘os literatūros. [120]
 
Nomas Chomskis (<nowiki>[[Noam Chomsky]]</nowiki>) apie Derrid‘os metodus bei rašymo stilių rašė: „Man jo rašysena pasibaisėtina, paremta apgailėtinai klaidingais argumentais, jai ne iš tolo nepavyko priartėti prie standartų, prie kurių buvau pripratęs beveik nuo vaikystės“. [121]
 
Paulas Grosas (<nowiki>[[Paul R. Gross]]</nowiki>) ir Normanas Levitas (<nowiki>[[Norman Levitt]]</nowiki>) taip pat kritikavo jo darbą už netinkamai panaudotus mokslinius terminus ir konseptus savo <nowiki>[[Higher Superstition: The Academic Left and Its Quarrels With Science]]</nowiki> (1998).
 
Ginčai su Jonu Serle (John Searle) visu pirma iškilo iš akademinių sluoksnių ir gavo tarptautinį žiniasklaidos dėmesį. Analitiniai filosofai darė spaudimą Kembridžo universitetui nesuteikti Derrid‘ai garbės laipsnio bei ginčytis su Ričiardu Volinu (Richard Wolin) ir NYRB.
 
=== Ginčas su John Searle ===
1972 metais Derrida parašė  “Signature Event Contex”, esė apie J. L. Ostino (<nowiki>[[J.L.Austin]]) [[kalbos išreiškimo teoriją]]</nowiki>, kuri sekė Jono Serles (<nowiki>[[John Searle]]</nowiki>) kritiška esė  „Reiterating the Difference“  šiam tekstui 1977 – aisiais. Derrida tais pačiais metais Limited Inc abc ..., parašė gindamas savo pradinį argumentą.
 
Searle kritika į  Derrid‘os pusę <nowiki>[[kalbos filosofijos]]</nowiki> tema buvo fokusuota į  tai, jog Derrida visiškai nesusipažinęs nei su šiuolaikine kalbos filosofija, nei su šiuolaikine lingvistika Anglo-Saksu šalyse. Serle aiškina: „Kai Derrida rašo apie kalbos filosofiją  jis nurodo Žaną– Žaką Ruso (<nowiki>[[Jean-Jacques Rousseau]]</nowiki>), Eteną Bonot de Kondilaką (<nowiki>[[Étienne Bonnot de Condillac]]) ar net [[Plato]]</nowiki>. Ir jo nuomone moderniu lingvistu galima laikyti <nowiki>[[Benveniste]] ar net [[Saussure]]</nowiki> [122]. Kas yra dažna šalyse, kuriose analitinė filosofija nėra dominuojanti tradicija. Jis apibūdina Derrid‘os filosofines žinias kaip prieš – <nowiki>[[Wittgensteinianiškas]]</nowiki>, kitaip sakant, nutolusias nuo analitikos tradicijų. Ir to pasekoje, jo perspektyva yra netiksli, nukreipta neteisinga linkme bei naivi.[122] Derrida susirūpinęs problemomis, kurios seniai išspręstos ar pripažintos neproblemiškomis.
 
Searle teigia, jog idėjos, kurios grindžiamos dekonstrukcija , yra iš esmės padarinys Deridos pridarytos painiavos bei jo pasenusių žinių rezultatas. Pavyzdžiui, Derrid‘os suvokimas apie galėjimą būti minimam įvairiuose kontekstuose ir tariamas to „neišnykstantis“ poveikis reikšmei, kyla iš jo ignoravimo „<nowiki>[[type–token distinction]]</nowiki>“, kuris egzistuoja dabartinėje lingvistikoje, ir <nowiki>[[kalbos filosofijai]]</nowiki>.[122]
 
Pagal John‘ą Searle nuosekliai pasikartojantis Derrid‘os retorikos raštas yra:
 
1.      Praneįti pompastiška tėze, pvz. „Nėra jokio istorinio teksto“ (il n'y a pas de hors-texte)
 
2.      Susidurus su išsūkiais,  kurie ginčija tėzę, pareikšti, jog jis buvo klaidingai suprastas ir tada tvirtinti, jog tavo tėzė reiškia ne ka kita, kaip „Nėra nieko kas būtų nekontekste.“ (il n'y a pas de hors-texte)[123]
 
3.      Kai priimamas
vėlesnis variantas, elgtis taip, jog atrodo, kad būtų susitaikyta su originaliu variantu.
 
Searle rašė:  "[[The New York
Review of Books]]“, kad jis buvo nustebintas žemo lygio filosofinės argumentacijos, sąmoningo prozos skleidimo, beprotiškai perdėtų ir pastovaus  noro pasirodyti intelektualiam, bandant įrodyti tai, kas yra parodoksalu, bet po analizės dažnai pasirodo esant nereikšminga ar kvaila.[124]
32

pakeitimai