Jacques Derrida: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas Homo pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Gintare123 keitimas)
Kaktyte (aptarimas | indėlis)
Vertė Emilija Kaktytė PINf-13/1
Eilutė 111:
 
 
 
☀==Derrida jo kolegos 
ir amžininkai==
 
Derrida‘s filosofiniai draugai, sąjungininkai ir studentai,
kurie įtraukiami, tai <nowiki>[[Paul De Man]], [[Jean-François Lyotard'o]], [[Michelis
Foucault]], [[Louis Althusser]], [[Emmanuel Levinas]], [[Maurice Blanchot]],
[[Gilles Deleuze]], [[Jean-Luc Nancy]], [[Philippe Lacoue-Labarthe]], [[Sarah
Kofman]], [[Hélène Cixous]], [[Bernard Stiegler]]</nowiki>, Aleksandras García Düttmann,
Joseph Cohen, <nowiki>[[Geoffrey Bennington]], [[Jean-Luc Marion]], [[Gayatri
Chakravorty]] Spivak Raphael Zagury-Orly, [[Jacques Ehrmann]], [[Avitalis
Ronell]], [[Judith Butler]], [[Samuel Weber]] ir [[Catherine Malabou]]</nowiki>.
 
<nowiki>===Nancy ir Lacoue-Labarthe===</nowiki>
 
 <nowiki>[[Jean-Luc Nancy]] ir
[[Philippe Lacoue-Labarthe]]</nowiki> buvo tarp Derrida‘s pirmųjų studentų Prancūzijoje,
kurie išvyko tapti gerai žinomų ir svarbių filosofų jų nuosava teise. Nepaisant
jų didelių temos skirtumų ir taip pat metodo, jie tęsė savo artimą bendravimą
tarpusavyje  ir su Derrida, nuo 1970-ųjų
pradžioje. Derrida parašė abu, įskaitant ilgą knygą apie Nancy: Le toucher,
Jean-Luc Nancy (palietus-Jean-Luc Nancy, 2005).
 
  ===Paul de Man===
 
<nowiki>{{Mainstraipsnis: Paul de Man}}</nowiki>
 
Derrida‘s ryškiausia draugystė ir intelektinis gyvenimas
buvo su Paul de Man, kuris prasidėjo nuo jų susitikimo <nowiki>[[Johns Hopkins]]
universitete ir tęsėsi iki de Man mirties 1983 m. De Man suteikė šiek tiek
kitokio požiūrio į dekonstrukciją, ir jo 
literatūros ir filosofijos tekstų apsikaitymas, buvo labai svarbus  skaitytojų kartoms mokyti.</nowiki>
 
Netrukus po De Man mirties, Derrida parašė knygą Memoires:
pour Paul De Man ir 1988 parašė žurnale <nowiki>[[Critical Inguiry]] pavadinęs
straipsnį " Like the Sound of the Sea Deep Within a Shell </nowiki>: Paul De Man‘s
War". Atsiminimai tapo diskusijos priežastimi, nes prieš Derrida išleido
savo kūrinį, jis buvo rastas Belgijos literatūros kritiko Ortwin de Graef,
ilgai prieš savo akademinę karjerą JAV, De Man buvo parašyta beveik du šimtai
esė, pronacistiniame laikraštyje per 
<nowiki>[[German occupation of Belgium]], 
įskaitant kelis kitus, kurie, buvo aiškiai antisemitic.</nowiki>
 
Derrida sudėtinga sąvoka, kad ji yra įmanoma, tiesiog
paprasta skaityti De Man  vėlesnio
išsimokslinimo,  per  ankstesnių politinių esė prizmę. Tiksliau,
visi tvirtinimai apie De Man darbą turėtų būti suprantami sąryšyje eruduciją
bendraus kūno.  Derridos kritikai
ginčijosi, kad jis sumažina  de Man
užrašų antisimenistinį charakterį. Kai kurie kritikai rado Derrida šios
stebinantį problemos sprendimo būdą, 
atsižvelgiant į tai, kad, pavyzdžiui, J. Derrida taip pat pasisakė prieš
antisemitizmą, o 1960-aisiais,susimušęs kartu Heideggerio mokiniu  Jeanas Beaufret, Beaufrit‘o Derrida per
frazę. (ir po to, kai jam Maurice Blanchot) aiškinama kaip antisemitinės.
 
<nowiki>===Michelis Foucault===</nowiki>
 
 Derrida‘s  Foucault‘o kritika pasirodo esė Cogito ir
the  History of Madness (nuo rašymo ir
skirtumas). Ji pirmą kartą buvo suteikta kaip paskaita 1963 kovo dieną, tuo
metu vyko konferencija Wahl koledžo philosophique, , kurioje Foucault dalyvavo
ir sukėlė nesantaiką tarp dviejų vyrų, kuri niekada nebuvo iki galo
išsisprendusi. [30]
 
Į papildymą 
pridedamas 1972 metų leidimo jo Pamišimo istorija, Foucault ginčijama
Derridos, jo darbo aiškinimą ir apkaltino 
Derridos praktikavimu "istoriškai gerai nustatyta nedidelę
pedagogiką [...], kuri moko mokinį, kad nėra jokios išorės teksto [...].
Pedagogika, kuri atvirkščiai suteikia 
meistrų balsą,  begalinis
suverenitetas, kuris leidžia  per
neapibrėžtą laiką pakartotinai pasakyti tekstą. "[104] Pasak istoriko
Carlo Ginzburgo, Foucault galėjo parašyta The Order of Things (1966) ir The
Archaelogy of Knowledge iš dalies po 
Derrido kritikos stimulo. [105] Karlas Ginzburg trumpai paženklino
Derridos kritiką Cogito ir  The History
and Madness, kaip "facile, nihilistic objections", nepateikiant
tolimesnių argumentų.
* [http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=721&kas=straipsnis&st_id=2968 Šiaurės Atėnai]
{{filo-stub}}