Jacques Derrida: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Grąžinta versija 4677382, kuri sukurta 2014-12-09 08:43:31 naudotojo Hugo.arg (naudojant popups) |
S Atmestas Homo pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Gintare123 keitimas) |
||
Eilutė 2:
Svarbiausias Jacques Derrida veikalas – „Apie Gramatologiją“ („Of Grammatology“).
{{tvarkyti}}
'''Biografija'''
Derrida gimė 1930m. liepos 15d. rytą El Biar mieste, Alžyre, žydų šeimoje, kilusioje iš Toledo, Ispanijos. Kai kurie šaltiniai teigia, jog tėvai Charles Prosper Haim Aaron Derrida ir Georgette Sultana Esther Safarn pavadino jį Jackie vardan amerikiečių aktoriaus Jackie Coogan, kuris tapo žinomas visame pasaulyje dėl savo rolės Charlie Chaplin filme „''The kid''“. Jacques Derrida taip pat turėjo antrąjį vardą Élie, kuris jam buvo suteiktas dėdės Eugène Eliahou garbei, tačiau šis vardas nebuvo įregistruotas jo gimimo liudijime, skirtingai nei kitų brolių, seserų, todėl Jacques Derrida nusprendė jį pavadinti „paslėptuoju vardu“.
Derrida buvo trečiasis iš penkių vaikų. Jo vyresnysis brolis Paul Moïse mirė būdamas vos triejų mėnesių. Dažnai Derridą aplankydavo mintys, jog jis gimė, tam, kad pakeistų mirusį brolį.
Pirmą dieną mokykloje 1942m. Derrida buvo išvarytas iš klasės, dėl antisemistinių kvotų. Metus laiko Derrida slaptai nelankė mokyklos, o ją iškeitė į kitą žydų mokyklą, taip pat aktyviai dalyvavo futbolo varžybose. Šiame paugliškame laikotarpyje Derrida atrado Rousseau, Nietzsche, ir Gide, „ginklus“ suklimiui prieš visuomenę ir šeimą.
Pirmoji diena ''École Normale Supérieure'' (aukštesnio išsilavinimo įstaigoje) Derridai suteikė galimybę susipažinti su Louis Althusser. Po apsilankymo ''Husserl Archive'' Belgijoje jis įgijo filosofijos magistro laipsnį bei pasiekė egzamino aukščiausius įvertinimus. Praleidus septynerius akademinius metus Harvardo Universitete, Derridai buvo suteikta dotacija. 1957 m. briželį Bostone jis vedė psichoanalitikę Marguerite Aucouturie. Alžyro nepriklausomybės karo metu Derrida mokė karių vaikus prancūzų ir anglų kalbos nuo 1957m. iki 1959m.
1963m. Derrida susilaukė pirmagimio Pierre. Po vienerių metų gavo nuolatinį mokytojo darbą ''École Normale Supérieure ''įstaigoje, kurioje dirbo iki 1984m. 1965m. Derrida įsteigė literatūros ir filosofijos asociaciją su Tel Quel grupe ir egzistavo septynerius metus.
Po ''Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences'' paskaitų John Hopkins Universitete Derrida susilaukė pasaulinio dėmesio. 1967m. gimė antrasis sūnus Jean, tais pačiais metais buvo išleistos pirmosios trys Derridos knygos „''Writing and Difference''“; „''Speech and Phenomena''“ ir „''Of Grammatology''“.
1980m.pristatęs anksčiau išleistas knygas bei apsigynęs projektą Derrida įgijo daktaro laipsnį. 1983m. bendradarbiaudamas su Ken McMullen prisidėjo prie filmo „''Ghost dance''“ scenarijaus rašymo.
Jacques Derrida daug keliavo ir dirbo įvairiose šalyse. Jis užėmė direktoriaus pareigas ''École des Hautes Études en Sciences Sociales'' įstaigoje Paryžiuje. 1983m. su François Châtelet įsteigė ''Collège international de philosophie (CIPH)'',instituciją, kurioje mokėsi būsimi filosofijos mokslininkai. Derrida buvo išrinktas pirmuoju prezidentu. 1985m. Sylviane Agacinski pagimdė trečiąjį sūnų Danielių.
1986m. Derrida tapo Kalifornijos Universiteto profesoriumi Irvino mieste, JAV. Šiame universitete jis dirbo iki mirties. Po to kai Derrida iškeliavo anapilin jo našlė ir sūnūs reikalavo teisių į dokumentus iš „''The Institute of Contemporary Publishing Archives''“. Tačiau universitetas iškėlė bylą dėl minėtų rankraščių ir korespondencijos.
Jacques Derrida buvo dažnas svečias šiose mokymo įstaigose: Johns Hopkins University, Yale University, New York University, Stony Brook University, The New School for Social Research, and European Graduate School.
Jis buvo apdovanotas garbės daktaro laipsniu tokiuose universitetuose kaip: University of Cambridge, Columbia University, The New School for Social Research, the University of Essex, Katholieke Universiteit Leuven, and University of Silesia ir daugelyje kitų.
Vėliau buvo išleistos dvi biografinės knygos apie Jacques Derridą „''D'ailleurs, Derrida [Derrida's Elsewhere]''“ autorė Saafa Fathy ir „''Derrida“ ''autoriai Kirby Dick bei Amy Ziering Kofman.
2003m. Jacquess Derridai buvo diagnozuotas kasos vėžys. 2004m. spalio 9d. jis mirė ligoninėje Paryžiuje.
== Filosofija ==
=== Pagrindinis straipsnis : dekonstrukcija. ===
Daugeliu atveju [[Derrida]] minėjo save kaip istoriką [[Derrida]]. Gilinosi į prielaidas apie vakarų tradicijas ir taip pat plačiai apie vakarų kultūrą.Klausinėdamas apie dominuojančią kalbą ir bandydamas pakeisti ją, jis stengėsi [[Demokratija|demokratizuoti]] universiteto vaizdą ir svarstyti politinius klausimus jame. Per Amerikos 1980ujų kultūros karus, jis užtraukė pyktį konservatorių ir dešiniųjų pažiūrų intelektualų, kurie bandė išsaugoti „[[status quo]]“ . Derrida pavadino savo iššukį, kaip prielaidą vakarų kultūrai „[[dekonstrukcija]]“. Daugeliu atveju Derrida kalba apie kontrolės panaikinimą kaip radikalizaciją tikros [[Marksizmas|Marksizmo]] dvasios.
Jo detaliu [[Platonas|Platono]] , [[Jean-Jacques Rousseau|J.Ž.Ruso]] ir [[Martin Heidegger|Haidegerio]] darbų nagrinėjimu , Derrida dažnai argumentavo , kad vakarų filosofija turi nekritiškus metaforiškus gilius modelius, kad suvaldytų jų kalbos sampratą ir sąmonę. Jis mato šias dažnai nepripažintas prielaidas, kaip dalį „[[Metafizika|metafizikos]] buvimo“, kurios filosofija apsiriboja pati. Šitą „logocentrizmą“ Derrida įrodo , sukuria pažymėtą ar hierarchinę dvigubą opoziciją, kuri turi efektą viskam nuo mūsų kalbos santykio sampratos iki rašymo, mūsų supratimui apie rasių skirtumus. Dekonstrukcija tai pastanga parodyti ir pakenkti metafizikai.
Derrida priartino tekstus juos konstruodamas apie dvigubą opoziciją, kurios visa kalba turi būti aiškiai tariama, artikuliuota ketinant ją visiškai pajusti. Panašaus požiūrio laikėsi ir [[Ferdinand de Saussure|F. Sosiūras]] , kuris yra apibrėžiamas kaip vienas iš struktūralizmo pradininkų. Jis nustatė , kad terminai įgauna savo reikšmes savitarpio nustatyme su kitais terminais kalbos turinyje.
Ko gero dažniausiai [[Derrida|Derridos]] cituojama mintis yra ta, jog nėra potekstės ''(il n'y a pas de hors-texte)'' ir tai atsispindi [[Jean-Jacques Rousseau|J.Ž.Ruso]] esėje , jo knygoje ''„Gramatika“ (1967m.) ''Derridos kritikai neteisingai išvertė frazę prancūzų kalba sakydami , kad jis rašė'' "Il n'y a rien en
dehors du texte" ''( Nėra nieko už teksto). Kritikai plačiai skleidė šį neteisingą vertimą, norėdami parodyti, kad niekas neegzistuoja išskyrus žodžiai. Derrida kartą paaiškino , kad šitas teiginys „ kuris kai kuriems tapo tarsi šūkis, buvo neteisingai suprastas (...) nereiškia nieko daugiau: nėra nieko už konteksto. Šitoje formoje , kur sakoma tiksliai tas pats dalykas, formulė neabejotinai mažiau šokiruojanti.
== Pirmieji darbai ==
Pačioje savo filosofinės karjeros pradžioje Derrida buvo susirūpinęs kaip detaliau išplėtoti [[Fenomenologija|fenomenologiją]]. Jo pirmas per ilgai užsitęsęs universitetinis rankraštis rašomas , kaip diplomo disertacija ''„diplôme d'études supérieures“ '' pateikta 1954m. , susijusi su Edmundo Huserlio (Edmund Husserl) darbu. 1962 metais jis išleido [[Edmund Husserl|Edmundo Huserlio]] ''„Geometrijos originalą“'' . Įvade jis panaudojo savo paties straipsnio vertimą. Daugelis Derridos minčių manoma buvo pristatoma šiame darbe . Daugumoje interviu, surinktų knygoje ''„Positions“ (1972)'', Derrida sakė „Šitoje esė nuo pradžių rašymas buvo glaudžiai susietas su minimalia ''„atidėliojimo“'' struktūra . Tai buvo glaudžiai susiję su sąmone , būtimi , mokslu, istorija , mokslo istorija. Ši esė , gali būti skaitoma iš kitos [[Fenomenas|fenomeno]] kalbos pusės ( dešiniojo arba kairiojo puslapio, kaip Jūs norite)“.
Derrida tapo populiarus už Prancūzijos ribų su ''1966 Džnono Hophinso universitete'' skaitoma paskaita ''„ Struktūra, simboliai, žaidimai kalboje“ ''(o vėliau plačiau vystoma jo knygoje ''„Writing and Difference“''). Konferencija , kurioje šis mokslinis darbas buvo pristatytas, buvo susijusi su struktūralizmu, kuris buvo pasiekęs populiarumo aukštumas Prancūzijoje ir tik pradėjo populiarėti Jungtinėse valstijose. Derrida skyrėsi nuo kitų struktūralizmo sekėjų aiškiu atsidavimo tam trūkumu, bet tuo pačiu ir kritiškai į tai žiūrėjo. Jis gyrė struktūralizmo laimėjimus , bet taip pat palaikė išlygas apie vidaus ribas. Tai paskatino Jungtinių Amerikos valstijų profesūrą paskelbti šią mintį kaip vieną iš poststruktūralizmo formų.
Derridos mokslinio darbo pasekmės buvo tokios, kad 1970 buvo išleisti ''konferencijos protokolai ''ir jų rinkinys vadinosi'' „The Structuralist Controversy“''. Konferencijoje Derrida sutiko Paul de Man, kuris buvo jo artimu draugu bei oponentu ir taip pat, kur jis pirmą kartą sutiko Prancūzų psichoanalitiką Jasques Lacan , kurio darbai padarė jam didelę įtaką.
== Fenomenologijos ir struktūralizmo diskusija 1959m. ==
Ankstyvaisiais 1960m., Derrida pradėjo kalbėti ir rašyti viešai, kreipdamasis labiausiai aktualiausiose diskusijose tuo laiku. Vienas iš jų buvo naujausias ir vis labiau madingas struktūralizmo judėjimas, kuris buvo plačiai mėgstamas , kaip prieinamos [[Fenomenologija|fenomenologijos]] tęsėjas , pastarasis judėjimas buvo prieš 6 metus, kurį surengė [[Edmund Husserl|Huserlis]] ). Derridos iškelta šios problemos priešprieša buvo tokia įtakinga , kad ji palaužė diskusiją nuo triumfo šventimo struktūralizme iki „''fenomenologijos ir struktūralizmo diskusijos“.''
[[Fenomenologija]],kurią įžvelgia [[Edmund Husserl|Huserlis]] , yra metodas filosofiškai tiriantis tai, kas atstumia ''racionalistinį šališkumą'' , kuris dominavo vakaruose nuo [[Platonas|Platono]] ir tiriantis metodus , kurie atspindini dėmesingumą ir atskleidžia individualią „gyvenimo“ patirtį“ . Žmonėms su didesniu fenomenologijos polinkiu, tikslas buvo gerai suprasti patirtį ir apibūdinti jos kilmę, kilimo procesas nuo pradžios ar įvykio . Struktūralistams, tai buvo netikra problema ir „giluma“ patirties , kuri faktiškai gali būti tik efektas struktūros, kuri jiems nėra pagrįsta patyrimu.
Šiame kontekste 1959m. , Derrida paklausė klausimo: dauguma tekstų neturi savo kilmės ir dauguma savo pradžios,originalo, pagrindinis kilmės klausimas, būti visiškai struktūrizuota, nurodyme būti kažko pradžia? Kitaip sakant kiekvienas struktūrinis ar sinchroninis fenomenas turi savo istoriją, ir struktūrą , kuri negali būti suprantama be jos kilmės supratimo. Tuo pačiu metu , nurodant , kad buvo ten judėjimo ar potencialo . Originalas negali būti gryna vienybė ar paprastumas, bet dauguma jau buvo šarnyrinis kompleksas toks kaip diachroniškas procesas gali pasirodyti. Savitas sudėtingumas neturi buti suprantamas , kaip nustatytas originalas, kuris yra suvokiamas be įrodymų ir yra turintis nemažai trukumų. Savitą sudėtingumą Derrida mini kaip įrašą , tekstualumą. Tai mintis apie originalo sudėtingumą , kuris laiko Derridos darbų judėjimą, ir nuo kurio visi jo terminai yra įgyti, įskaitant ir dekonstrukciją.
Derridos metodai susideda demonstruojant formas ir įvairoves šito originalo sudėtingumo, ir jo daugeriopo rezultato daugelyje sričių. Jis pasiekė šito vadovaudamasis kruopščiu , atsargiu, švelniu, ir patikrinto transformacinio filosofijos ir literatūros tekstų skaitymu , kad nustatytų kokie šių tekstų aspektai eigoje kertasi su savo matoma sisteminga ''(struktūrine vienybe)'' ar tiksliu pojūčiu'' (autoriaus kilme)''. Demonstruodamas minčių aporias ir elipses , Derrida vylėsi parodyti be galo subtilius kelius, kuriuose originalo sudėtingumas , kuris be definicijos išvis negali būti žinomas, veikia su struktūra ir efektų likvidavimu.
== 1967-1972 ==
Derrida sukauptos žinios buvo plataus mąsto, todėl neišvengiamai turėjo būti atspindėtos rašytiniuose veikaluose. 1967 metais buvo išleistas jo kolekcijos rinkinys, sudarytas iš trijų knygų: ,,Speech and Phenomena“, ,,[[Of Grammatology]]“ ir ,,Writing and Difference“.
Ne kartą Derrida yra pripažinęs, kad jaučiasi skolingas [[Husserl]] ir [[Heidegger]] , nes be jų – nebūtų parašęs nė žodžio. Tarp visų veikaluose esamų esė keliamų klausimų, galima rasti ir tokių kaip: kas yra prasmė? Kokie prasmės istoriniai ryšiai su, skyriuje ‚,Voice‘‘ aprašytomis, vertybėmis, objektų buvimu, sąmonės prasme, savarankišku gyvos kalbos egzistavimu bei savimone ir pasitikėjimu. Knygoje ,, Writing and Difference“ skyriuje ‚,Violence and Metaphysics: An Essay on the Thought of Emmanuel Levinas“ atskleidžiama dar viena Derrida‘i svarbi tema - the Other as opposed to the Same (kita, lyginant su tuo pačiu). Dekonstruktyvi analizė keičia dabartį į kažką visiškai kita, dar neregėta, ko nebuvo numatoma dabartyje. Šiose trijose knygose diskutuojama ir remiamasi daugelio filosofų ir rašytojų mintimis, įskaitant kalbininkus [[Saussure]], [[Hegel]], [[Foucault]], [[Bataille]], [[Descartes]], antropologą [[Lévi-Strauss]], paleontologą [[Leroi-Gourhan]], psichoanalitiką [[Freud]], rašytojus kaip [[Jabès]] ir [[Artaud]], išskyrus Rousseau, Husserl, Heidegger ir [[Lévinas]].
Šios kolekcijos rinkinys, išleistas 1967 metais, detalizavo Derridos teorinę struktūrą. Derrida bando priartėti prie intelektualiosios Vakarietiškos tradicijos ( [[Western intellectual tradition]] ), charakterizuodamas ją kaip ,,nepaprastos būtybės paiešką, kuri tarnauja kaip kilmės arba prasmės garantas“. Jis teigia, jog pats filosofinis sumanymas yra [[logocentrinis|logocentrizmas]], o tuo pačiu ir paradigma, paveldėta iš helenizmo bei judaizmo. Savo ruožtu logocentrizmą apibrėžia kaip [[patriarchalinį]] ir [[vyrišką|vyriškumas]]. Derrida pats stipriai prisidėjo prie ,, filosofinės prielaidos supratimo apie giliai paslėptą ir išankstinį nusistatymą [[Vakarų kultūroje|vakarų kultūra]]“, teigė, kad visa filosofinė tradicija remiasi sutartinėmis dichotominėmis kategorijomis (tokiomis kaip šventos/šventvagiškos; protas/kūnas), ir kad bet kuris tekstas savyje turi numanomas [[hierarchijas|hierarchija]], ,,pagal kurias įsakymas yra priskirtas tikrovei, kurių subtili represija yra išlavinta. Visi šie hierarchijos požymiai tiek šalina, tiek į visumą pajungia ir slepia įvairias potencialias reikšmes." Derrida siekia atskleisti šias dichotomijas kaip jaudinančią Vakarų kultūros [[dekonstrukciją|dekonstrukcija]].
1968 metais Derrida publikavo savo įtakingą straipsnį [[,,Plato's Pharmacy‘‘]] prancūzų žurnale [[,,Tel Quel‘‘]]( liet. nepakitęs). Ši esė buvo įrašyta į ,,Dessimination“. Taip pat, jame buvo publikuota viena iš trijų Derrid‘os knygų, išleistų 1972-iais - esė kolekcijų rinkinys [[,,Margins of Philosophy‘‘]] ir interviu kolekcijos [[,,Positions‘‘]].
== 1973–1980 ==
Nuo 1972-ųjų, Derrida vidutiniškai į metus parašydavo daugiau nei vieną knygą. Derrida tesė savo svarbių darbų publikavimą, tokių kaip [[,,Glas‘‘]] (1974) ir [[,,The Post Card: From Socrates to Freud and Beyond‘‘]] (1980).
1980-aisiais, per amerikiečių [[kultūros karus|kultūros karai]], [[konservatoriai]] pradėjo disputą apie Derrida‘os įtaką ir palikimą ant Amerikos inteligentijos ir tvirtino, kad jis darė įtaką Amerikos literatūriniams kritikams ir teoretikams daugiau, negu akademiniai filosofai.
Po 1972-ųjų, Derrida sulaukė didžiulio dėmėsio JAV, buvo reguliariai lankomas profesorius ir dėstytojas keliuose didžiuosiuose JAV universitetuose. 1980-aisiais, vykstant Amerikos kultūriniam karui, konservatoriai pradėjo ginčyti Derridos įtaką bei palikimą Amerikos intelektualams, ir tvirtino, kad jis daro didesnę įtaką Amerikos literatūros kritikams bei teoretikams, nei akademiniai filosofai.
== Of spirit (1987) ==
1987 metų kovo 14-ąją, Derrida CIPH konferencijoje, pavadinimu ,,Heidegger: Open Questions” skaitė paskaitą, kuri vėliau buvo publikuota 1987 metų spalį, tik kitu pavadinimu - ,, Of Spirit: Heidegger and the Question“. Tai keičia Geist (spirit) rolę Heidegger darbe, tampa aišku, kad 1927-aisiais, ,,spirit” buvo vienas filosofinių terminų, kuriuo Hedegger rėmėsi savo regėjimuose ir rašyme.
Būdamas įsipareigojęs nacių politikai 1933 metais, Hedegger vis dėlto tapo „vokiečių dvasios“ laimėtoju ir taip lyg pasitraukė iš interpretacijos išaukštinimo 1957-aisiais. Tuo tarpu Derrida klausia ,,kas iš to?“. Jo knygoje matyti pagarba Heidegger ir jo įsipareigojimui (pavyzdžiui, ,,The Ends of Man“ knygoje ,,Margins of Philosophy“, taip pat Derridos seminaras Paryžiuje apie filosofinę tautybę ir nacionalizmą 1980-ųjų viduryje ir jo esė, publikuotose anglų kalba kaip ,,Geschlecht ir Geschlecht II“). Jis apsvarsto keturias pagrindines temas Heidegger filosofijoje: "klausimų klausimas", "technologijos esmė", "gyvuliškumo diskursas" ir "epochos" arba "paslėpta teleologija, pasakojimo tvarka." ,,Of spirit‘‘ yra svarbus įnašas į Heidegger nacizmą. Tuo pačiu metu pasirodė dar nežinomo Čilės rašytojo [[Victor Farías]] publikacija prancūzų kalba, kurioje buvo kaltinamas Heidegger , neva jo filosofija privedė prie [[nacistinio|nacizmas]] šturmo, [[smogikų padalinio susiformavimo|Sturmabteilung]]. Derrida duodamas interviu atsakė į Farías kaltinimus Heideggeriui: ,,Heidegger yra filosofų pragaras“, po jo esančiame straipsnyje, Derrida tęsė mintį klausdamas: ‚,Komentarai be argumentų, priežasčių?“, ,,Kaip pripažinti, esant priežastims?“. Jis pavadino Farías silpnu ir nesuprantančiu Heidegger minties skaitytoju, pridėdamas, kad didžiąją dalį įrodymų Farías su savo šalininkais ėmė iš jau seniai žinomos filosofinės bendruomenės.
== 1990-ieji: politinės ir etikos temos ==
Buvo teigiančių, kad nuo 1990-ųjų, Derridos darbai įgavo politinių atspalvių. Tokia nuomonė kilo po tai įrodančių Derridos tekstų: ,,Force of Law’’ (1990), [[,,Specters of Marx’’]] (1994) ir ,,Politics of Friendship’’ (1994). Kiti , įskaitant ir patį Derrida prieštarauja ir teigia, kad dauguma jo filosofinių darbų politine tematika, jau gali būti matomi ir daug ankstesniuose darbuose.
Kiti, atvirkščiai, teigia, jog Derrida tekstai tapo etiški, kaip kad ,,The Gift of Death”. Jame aiškiai jaučiamas tiesioginis santykis, ryšys tarp etikos ir religijos. Šiame tekste Derrida interpretuoja pradedant Biblijos tekstais, ypač apie [[Abraomą|Abraomas]] ir [[Izaoko pasiaukojimą|Izaokas]], ir baigiant [[Søren Kierkegaard]] knyga ,,[[Fear and Trembling]]”. Derrid’os šiuolaikinių rašytojų, kaip [[Emmanuel Levinas]], [[Walter Benjamin]], [[Carl Schmitt]], [[Jan Patočka]] aprašomos temos, tokios kaip įstatymas, teisingumas, atsakomybė ir draugystė, turėjo reikšmingą įtaką Derridos filosofijai. Derrida ir dekonstrukcija, darė įtaką estetikai, literatūrinei kritikai, architektūrai, [[filmų teorijai|filmų teorija]], [[antropologijai|antropologija]], [[sociologijai|sociologija]], [[istoriografijai|istoriografija]], įstatymams, [[psichoanalizei|psichoanalizė]], [[teologijai|teologija]], [feminizmui|feminizmas]], homoseksualams ir politikai. Dekonstrukcijos buvo paveikti ir kai kurie autoriai, kaip [[Jean-Luc]] [[Nancy]], [[Richard Rorty]], [[Geoffrey Hartman]], [[Harold Bloom]], [[Rosalind Krauss]], [[Hélène Cixous]], [[Julia Kristeva]], [[Duncan Kennedy]], [[Gary Peller]], [[Drucilla Cornell]], [[Alan Hunt]], [[Hayden White]], [[Mario Kopić]], and [[ Alun Munslow]].
Levino laidotuvėse Derrida pateikė panegerika, kuri vėliau buvo publikuota pavadinimu ,, Adieu à Emmanuel Lévinas”, joje buvo atskleistas jo įvertinimas ir Levino moralinės filosofijos tyrinėjimai. Derrida panaudojo [[Bracha L. Ettinger]] interpretaciją apie, Lévino supratimą apie moteriškumą, ir pritaikė tai savo ankstesniems sakitiniams.
Derrida tęsė literatūrinių skaitinių pristatymus, ekstensyviai rašydamas pagal [[Maurice Blanchot]], [[Paul Celan]] ir kitus.
1991-aisiais, jis publikavo ,,The Other Heading”, kur buvo diskutuojama ir aptariama tapatumo sąvoka (kultūrinis, Europos ir nacionalinis tapatumai), vardant kurio Europoje buvo vykdomas žiauriausias smurtas, vyravo ksenofobijos, rasizmas, antisemitizmas, buvo vykdomi religinio ar nacionalinio fanatizmo nusikaltimai.
===Darbas gedulo metu (1981–2001)===
Pradedant nuo "Roland'o Barthes Mirtys" 1981, Derrida išleido seriją tekstų apie gedulą ir atsiminimus, skirtus jo mirusiems draugams ir kolegoms, kurių dauguma buvo tarsi susisaistę su savo darbais."Memoires for Paul De Man", knygos turinio paskaitų seriją pirmiausiai pristatė Jeilyje, o tuomet Irvine, pristatinėdamas kaip Derrida Wellek paskaitas. Pirmiausiai pristatinėjo 1986 metais, vėliau pristatė papildytas (1989 metais), įtraukiant “Kaip jūros gelmių garsas kriauklėje: Paulo de Man karas”. Galų gale, keturiolika esė buvo surinkti į “The work og mourning” (2001), kurios buvo išplėstos 2003 m. prancūzų leidinyje Chaquefois unique, la fin du monde (pažodžiui: "Pasaulio pabaiga, unikali kaskart"). Leidinyje įtraukti esė, skirti Gérard Granel ir Maurice Blanchot.
===2002===
2002 metų spalio mėnesį, tetrališkame filmo ''Derrida'' atidaryme, J. Derrida pasakė, kad daugeliu atžvilgių jaučiasi vis labiau artėjantis prie Guy'o Debordo darbų ir visa tai pasirodo jo tekstuose. Pirmiausiai, Derrida pamini, kad viskas, ką jis sakė apie žiniasklaidą, technologijas, spektaklį ir "kritikos šou" bei rinką tampa visko spektakliu bei spektaklio išnaudojimu. 1997 metais, interviu apie intelektines sąvokas, buvo vieta, kurioje Derrida paminėjo "Spektaklį".
==Politika==
Derrida itin susijęs su politiniais klausimais, judėjimais bei diskusijomis:
* Derrida dalyvavo protestų sambūriuose, kurie vyko 1968 metų gegužę ir organizavo pirmą Generalinę Asamblėję École Normale Superieure. Jis sakė ,,aš buvau budrus, net sujaudintas, sutinkant tam tikrą spontaniškumo kultą, antiprofesinės sąjungos pakylėjimą ir pagaliau sutinkant entuziazmą "išvaduotos" kalbos, atkurto "skaidrumo" ir taip toliau". 1968 metais,gegužės mėnesio renginiuse, Deridda dažnai susitikdavo su Mourice Blanchot.
* Pristatyme "The Ends of Man", kuris įvyko Jungtinėse Valstijose, Derrida užregistravo savo prieštaravimus dėl [[Vietnamo karas|Vietnamo karo]].
* 1977 metais, jis buvo tarp inteligencijos, tokios kaip Foucault ir Althusser, kurie pasirašė peticiją prieš santuokinio amžiaus įstatymus.
* 1981 metais, Derrida, ragindamas Roger Scruton bei kitus, įsteigė Prancuzijos Jan Hus asociaciją su istoriku Jean-Pierre Vernant. Jo tikslas buvo padėti disidentams ir persekioti Čekijos inteligentiją. Derrida tapo šios asociacijos viceprezidentu.
* 1981 pabaigoje jis buvo suimtas [[Čekoslovakija|Čekoslovakijos]] vyriausybės, esančios Prahoje, kuri neturėjo leidimo, tačiau kaltino "vaistų gamyba ir prekyba". Derrida tikino, kad visa tai buvo surengta, kuomet jis lankė Franco Kafkos kapą. Jis buvo išlaisvintas (ar "nutolintas", kaip Čekoslovakijos vyriausybė pasakė) po [[François Mitterrand|Mitterrando]] vyriausybės įsikišimo ir Michel Foucault pagalbos. Derrida į Paryžių sugrįžo 1982 metais, sausio 1-ąją.
* 1984 metais, jis pareiškė savo susirūpinimus dėl branduolinio karo grėsmės.
* Jis buvo aktyvus Pietų Afrikos kultūrinėje veikloje pasisakant prieš [[Apartheidas|Apartheido vyriausybę]] ir pasisakant už [[Nelson Mandela|Nelsono Mandelos]] atėjimą 1983 metais.
* 1988 metais, vizito metu Jaruzalėje, jis susitiko su Palestinos inteligentija. Derrida buvo aktyvus kolektyve "89 for equality", kuris rengė kampaniją už užsieniečių teisę balsuoti per vietinius rinkimus.
* Jis protestavo prieš [[Mirties bausmė|mirties bausmę]], dėl to surengė seminarą, kurio metu ieškojo gero argumento pasisakančio apie šį sprendimą. Taip pat Derrida buvo aktyvus siekiant išvaduoti Mumia Abu-Jamal.
* Iki 1995 metų, nebuvo žinoma, kad Derrida dalyvautų kokioje nors rinkiminėje, politinėje partijoje. Nors, būdamas studentas ENS buvo išreiškęs nuogąstavimus apie tokias organizacijas, kurios grįžta į Komunistines organizacijas, jis prisijungė prie komiteto, palaikančio [[Lionel Jospin]] [[Socializmas|Socialistų]] kandidatūrą.
* 2002 metais, cituodamas priimtinų pasirinkimų trūkumą, Derrida atsisakė balsuoti prancūzų prezidento rinkimimuose papildomo turo metu už kandidatus: [[Jean-Marie Le Pen]] ir [[Jacques Chirac]].
* Tuo metu, kai Derrida palaikė Amerikos vyriausybę, atsižvelgdamas į teroristų išpuolius 9/11, jis buvo prieš 2003 Irako invaziją.
Už šio aiškaus politionio kišimosi, kaip bebūtų, Derrida bandė permąstyti politiką ir politiškai analizuoti save tiek viduje, tiek filosofiniu atžvilgiu. Nuo pat pradžios jo karjeros, Derrida primigtinai stengėsi, kad skirtingas politinis atspalvis pasklistų jo tekstuose. Vis dėlto, pastangos suprasti politinę atsakomybės supratimo reikšmę, priežastis, kitų sprendimus, suverenitetą, Europą, sąjungas, skirtumus, tikėjimą ir kita, tapo daug daugiau svarbios nuo 1990-ųjų pradžios. Iki 2000 metų, terorizuojanti "demokratija, kad atvyktų" ir egzistuojančių demokratinų valstybių apribojimo mąstymas, tapo svarbiomis problemomis.
==Įtaka Derridai==
Svarbūs skaitiniai jo paauglystėje buvo Rousseau "Reveries of a Solitary Walker ir Confessions", [[André Gide]] žurnalai: "La porte étroite", "Les nourritures terrestres" ir "The Immoralist". Taip pat Friedrich Nietzsche darbai. Darrid'ą Kaip paauglį ypatingai įkvėpė tokios frazės kaip "Šeimos", "Nekenčiu tavęs" iš A. Gide eilėraščio - " Les nourritures terrestres "( IV knyga) . 1991 metais, interviu metu Darrida pareiškė nuomonę apie panašų eilėraštį, kuris taip pat yra iš to paties A. Gide darbo (IV knyga): "aš neapkenčiau namų, šeimų, visų tų vietų, kuriose vyras galvoja, jog gali surasti poilsį" (Je haïssais les foyers, les familles, tous lieux où l'homme pense trouver un repos).
Kiti, kurie įtakojo Darridą buvo [[Martin Heidegger]], Plato, [[Søren Kierkegaard]], Alexandre Kojève, Maurice Blanchot, Antonin Artaud, Roland Barthes, Georges Bataille, [[Edmund Husserl]], Emmanuel Lévinas, [[Ferdinand de Saussure]], [[Sigmund Freud]], [[Karl Marx]], [[Claude Lévi-Strauss]], [[James Joyce]], [[Samuel Beckett]], J. L. Austin ir Stéphane Mallarmé.
Jo knyga "Adieu à Emanuel Levinas" atskleidė globą kaip filosofo ir Talmudo mokslo žinovo, kuris praktikavo fenomenologinius susidūrimus su kito veidu, kuris komandavo žmogaus atsakymyui.
* [http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=721&kas=straipsnis&st_id=2968 Šiaurės Atėnai]
{{filo-stub}}
| |||