Jacques Derrida: Skirtumas tarp puslapio versijų

7 029 baitai pašalinti ,  prieš 7 metus
nėra keitimo aprašymo
(Gintarė Švirinaitė)
No edit summary
Derrida tęsė literatūrinių skaitinių pristatymus, ekstensyviai rašydamas pagal [[Maurice Blanchot]], [[Paul Celan]] ir kitus.
1991-aisiais, jis publikavo ,,The Other Heading”, kur buvo diskutuojama ir aptariama tapatumo sąvoka (kultūrinis, Europos ir nacionalinis tapatumai), vardant kurio Europoje buvo vykdomas žiauriausias smurtas, vyravo ksenofobijos, rasizmas, antisemitizmas, buvo vykdomi religinio ar nacionalinio fanatizmo nusikaltimai.
 
===Darbas gedulo
metu (1981–2001)===
 
Pradedant nuo
"Roland'o Barthes Mirtys" 1981, Derrida išleido seriją tekstų apie
gedulą ir atsiminimus, skirtus jo mirusiems draugams ir kolegoms, kurių dauguma
buvo tarsi susisaistę su savo darbais."Memoires for Paul De Man",
knygos turinio paskaitų seriją pirmiausiai pristatė Jeilyje, o tuomet Irvine,
pristatinėdamas kaip Derrida Wellek paskaitas. Pirmiausiai pristatinėjo 1986
metais, vėliau pristatė papildytas (1989 metais), įtraukiant “Kaip jūros gelmių
garsas kriauklėje: Paulo de Man karas”. Galų gale, keturiolika esė buvo
surinkti į “The work og mourning” 
(2001), kurios buvo išplėstos 2003 m. prancūzų leidinyje Chaquefois
unique, la fin du monde (pažodžiui: "Pasaulio pabaiga, unikali
kaskart"). Leidinyje įtraukti esė, skirti Gérard Granel ir Maurice
Blanchot.
 
<nowiki>===2002===</nowiki>
 
2002 metų spalio
mėnesį, tetrališkame filmo <nowiki>''Derrida''</nowiki> atidaryme, J. Derrida pasakė, kad
daugeliu atžvilgių  jaučiasi vis labiau
artėjantis prie Guy'o Debordo darbų ir visa tai pasirodo jo tekstuose.
Pirmiausiai, Derrida pamini, kad viskas, ką jis sakė apie žiniasklaidą,
technologijas, spektaklį ir "kritikos šou" bei rinką tampa visko
spektakliu bei spektaklio išnaudojimu. 
1997 metais, interviu apie intelektines sąvokas, buvo vieta, kurioje
Derrida paminėjo "Spektaklį".
 
<nowiki>==Politika==</nowiki>
 
Derrida  itin susijęs su politiniais klausimais,
judėjimais bei diskusijomis:
 
<nowiki>*</nowiki>       Derrida dalyvavo protestų sambūriuose,
kurie vyko 1968 metų gegužę ir organizavo pirmą Generalinę Asamblėję École
Normale Superieure. Jis sakė ,,aš buvau budrus, net sujaudintas, sutinkant tam
tikrą spontaniškumo kultą, antiprofesinės sąjungos pakylėjimą ir pagaliau
sutinkant entuziazmą "išvaduotos" kalbos, atkurto
"skaidrumo" ir taip toliau". 1968 metais,gegužės mėnesio
renginiuse, Deridda dažnai susitikdavo su Mourice Blanchot.
 
<nowiki>*</nowiki>          Pristatyme "The Ends of
Man", kuris įvyko Jungtinėse Valstijose, Derrida užregistravo savo
prieštaravimus dėl <nowiki>[[Vietnamo karas|Vietnamo karo]]</nowiki>.
 
<nowiki>*</nowiki>          1977 metais, jis buvo tarp
inteligencijos, tokios kaip Foucault ir Althusser, kurie pasirašė peticiją
prieš santuokinio amžiaus įstatymus.
 
<nowiki>*</nowiki>          1981 metais, Derrida, ragindamas Roger
Scruton bei kitus, įsteigė Prancuzijos Jan Hus asociaciją su istoriku
Jean-Pierre Vernant. Jo tikslas buvo padėti disidentams ir persekioti Čekijos
inteligentiją. Derrida tapo šios asociacijos viceprezidentu.
 
<nowiki>*</nowiki>          1981 pabaigoje jis buvo suimtas
<nowiki>[[Čekoslovakija|Čekoslovakijos]]</nowiki> vyriausybės, esančios Prahoje, kuri neturėjo
leidimo, tačiau kaltino "vaistų gamyba ir prekyba". Derrida tikino,
kad visa tai buvo surengta, kuomet jis lankė Franco Kafkos kapą. Jis buvo
išlaisvintas (ar "nutolintas", kaip Čekoslovakijos vyriausybė pasakė)
po <nowiki>[[François Mitterrand|Mitterrando]]</nowiki> vyriausybės įsikišimo ir Michel Foucault
pagalbos. Derrida į Paryžių sugrįžo 1982 metais, sausio 1-ąją.
 
<nowiki>*</nowiki>          1984 metais, jis pareiškė savo
susirūpinimus dėl branduolinio karo grėsmės.
 
<nowiki>*</nowiki>          Jis buvo aktyvus Pietų Afrikos
kultūrinėje veikloje pasisakant prieš <nowiki>[[Apartheidas|Apartheido vyriausybę]] ir
pasisakant už [[Nelson Mandela|Nelsono Mandelos]]</nowiki> atėjimą 1983 metais.
 
<nowiki>*</nowiki>          1988 metais, vizito metu Jaruzalėje,
jis susitiko su Palestinos inteligentija. 
Derrida buvo aktyvus kolektyve "89 for equality", kuris rengė
kampaniją už užsieniečių teisę balsuoti per vietinius rinkimus.
 
<nowiki>*</nowiki>          Jis protestavo prieš [[Mirties
bausmė|mirties bausmę]], dėl to surengė seminarą, kurio metu ieškojo gero
argumento pasisakančio apie šį sprendimą. Taip pat Derrida buvo aktyvus
siekiant išvaduoti Mumia Abu-Jamal.
 
<nowiki>*</nowiki>          Iki 1995 metų, nebuvo žinoma, kad
Derrida dalyvautų kokioje nors rinkiminėje, politinėje partijoje. Nors, būdamas
studentas ENS buvo išreiškęs nuogąstavimus apie tokias organizacijas,
kurios  grįžta į Komunistines
organizacijas, jis prisijungė prie komiteto, palaikančio <nowiki>[[Lionel Jospin]]
[[Socializmas|Socialistų]]</nowiki> kandidatūrą.
 
<nowiki>*</nowiki>          2002 metais, cituodamas priimtinų
pasirinkimų trūkumą, Derrida atsisakė balsuoti prancūzų prezidento rinkimimuose
papildomo turo metu už kandidatus: 
<nowiki>[[Jean-Marie Le Pen]] ir [[Jacques Chirac]]</nowiki>.
 
<nowiki>*</nowiki>          Tuo metu, kai Derrida palaikė Amerikos
vyriausybę, atsižvelgdamas į teroristų išpuolius 9/11, jis buvo prieš 2003
Irako invaziją.
 
Už šio aiškaus
politionio kišimosi, kaip bebūtų, Derrida bandė permąstyti politiką ir
politiškai analizuoti save tiek viduje, tiek filosofiniu atžvilgiu. Nuo pat pradžios
jo karjeros, Derrida primigtinai stengėsi, kad skirtingas politinis atspalvis
pasklistų jo tekstuose. Vis dėlto, pastangos suprasti politinę atsakomybės
supratimo reikšmę, priežastis, kitų sprendimus, suverenitetą, Europą, sąjungas,
skirtumus, tikėjimą ir kita, tapo daug daugiau svarbios nuo 1990-ųjų pradžios.
Iki 2000 metų, terorizuojanti "demokratija, kad atvyktų" ir
egzistuojančių demokratinų valstybių apribojimo mąstymas, tapo svarbiomis
problemomis.
 
<nowiki>==Įtaka Derridai==</nowiki>
 
Svarbūs skaitiniai
jo paauglystėje buvo Rousseau "Reveries of a Solitary Walker ir
Confessions", <nowiki>[[André Gide]]</nowiki> žurnalai: "La porte étroite",
"Les nourritures terrestres" ir "The Immoralist". Taip pat
Friedrich Nietzsche darbai. Darrid'ą Kaip paauglį ypatingai įkvėpė tokios
frazės kaip "Šeimos", "Nekenčiu tavęs" iš A. Gide
eilėraščio - " Les nourritures terrestres "( IV knyga) . 1991 metais,
interviu metu Darrida pareiškė nuomonę apie panašų eilėraštį, kuris taip pat
yra iš to paties A. Gide darbo (IV knyga): 
"aš neapkenčiau namų, šeimų, visų tų vietų, kuriose vyras galvoja,
jog gali surasti poilsį" (Je haïssais les foyers, les familles, tous lieux
où l'homme pense trouver un repos).
 
Kiti, kurie įtakojo
Darridą buvo <nowiki>[[Martin Heidegger]], Plato, [[Søren Kierkegaard]]</nowiki>, Alexandre Kojève,
Maurice Blanchot, Antonin Artaud, Roland Barthes, Georges Bataille, [[Edmund
Husserl]], Emmanuel Lévinas, <nowiki>[[Ferdinand de Saussure]], [[Sigmund Freud]],
[[Karl Marx]], [[Claude Lévi-Strauss]], [[James Joyce]], [[Samuel Beckett]], J.
L. Austin ir Stéphane Mallarmé.</nowiki>
 
Jo knyga
"Adieu à Emanuel Levinas" atskleidė globą kaip filosofo ir Talmudo
mokslo žinovo, kuris  praktikavo
fenomenologinius susidūrimus su kito veidu, kuris komandavo žmogaus atsakymyui.
 
 
11

pakeitimų