Jacques Derrida: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nuo 1967-1972 iki 1990s: political and ethical themes vertė Ieva Aidukaitė. |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 59:
Derridos metodai susideda demonstruojant formas ir įvairoves šito originalo sudėtingumo, ir jo daugeriopo rezultato daugelyje sričių. Jis pasiekė šito vadovaudamasis kruopščiu , atsargiu, švelniu, ir patikrinto transformacinio filosofijos ir literatūros tekstų skaitymu , kad nustatytų kokie šių tekstų aspektai eigoje kertasi su savo matoma sisteminga ''(struktūrine vienybe)'' ar tiksliu pojūčiu'' (autoriaus kilme)''. Demonstruodamas minčių aporias ir elipses , Derrida vylėsi parodyti be galo subtilius kelius, kuriuose originalo sudėtingumas , kuris be definicijos išvis negali būti žinomas, veikia su struktūra ir efektų likvidavimu.
Derrida sukauptos žinios buvo plataus mąsto, todėl neišvengiamai turėjo būti atspindėtos rašytiniuose veikaluose. 1967 metais buvo išleistas jo kolekcijos rinkinys, sudarytas iš trijų knygų: ,,Speech and Phenomena“, ,,[[Of Grammatology]]“ ir ,,Writing and Difference“.
Ne kartą Derrida yra pripažinęs, kad jaučiasi skolingas [[Husserl]] ir [[Heidegger]] , nes be jų – nebūtų parašęs nė žodžio. Tarp visų veikaluose esamų esė keliamų klausimų, galima rasti ir tokių kaip: kas yra prasmė? Kokie prasmės istoriniai ryšiai su, skyriuje ‚,Voice‘‘ aprašytomis, vertybėmis, objektų buvimu, sąmonės prasme, savarankišku gyvos kalbos egzistavimu bei savimone ir pasitikėjimu. Knygoje ,, Writing and Difference“ skyriuje ‚,Violence and Metaphysics: An Essay on the Thought of Emmanuel Levinas“ atskleidžiama dar viena Derrida‘i svarbi tema - the Other as opposed to the Same (kita, lyginant su tuo pačiu). Dekonstruktyvi analizė keičia dabartį į kažką visiškai kita, dar neregėta, ko nebuvo numatoma dabartyje. Šiose trijose knygose diskutuojama ir remiamasi daugelio filosofų ir rašytojų mintimis, įskaitant kalbininkus [[Saussure]], [[Hegel]], [[Foucault]], [[Bataille]], [[Descartes]], antropologą [[Lévi-Strauss]], paleontologą [[Leroi-Gourhan]], psichoanalitiką [[Freud]], rašytojus kaip [[Jabès]] ir [[Artaud]], išskyrus Rousseau, Husserl, Heidegger ir [[Lévinas]].
Šios kolekcijos rinkinys, išleistas 1967 metais, detalizavo Derridos teorinę struktūrą. Derrida bando priartėti prie intelektualiosios Vakarietiškos tradicijos ( [[Western intellectual tradition]] ), charakterizuodamas ją kaip ,,nepaprastos būtybės paiešką, kuri tarnauja kaip kilmės arba prasmės garantas“. Jis teigia, jog pats filosofinis sumanymas yra [[logocentrinis|logocentrizmas]], o tuo pačiu ir paradigma, paveldėta iš helenizmo bei judaizmo. Savo ruožtu logocentrizmą apibrėžia kaip [[patriarchalinį]] ir [[vyrišką|vyriškumas]]. Derrida pats stipriai prisidėjo prie ,, filosofinės prielaidos supratimo apie giliai paslėptą ir išankstinį nusistatymą [[Vakarų kultūroje|vakarų kultūra]]“, teigė, kad visa filosofinė tradicija remiasi sutartinėmis dichotominėmis kategorijomis (tokiomis kaip šventos/šventvagiškos; protas/kūnas), ir kad bet kuris tekstas savyje turi numanomas [[hierarchijas|hierarchija]], ,,pagal kurias įsakymas yra priskirtas tikrovei, kurių subtili represija yra išlavinta. Visi šie hierarchijos požymiai tiek šalina, tiek į visumą pajungia ir slepia įvairias potencialias reikšmes." Derrida siekia atskleisti šias dichotomijas kaip jaudinančią Vakarų kultūros [[dekonstrukciją|dekonstrukcija]].
1968 metais Derrida publikavo savo įtakingą straipsnį [[,,Plato's Pharmacy‘‘]] prancūzų žurnale [[,,Tel Quel‘‘]]( liet. nepakitęs). Ši esė buvo įrašyta į ,,Dessimination“. Taip pat, jame buvo publikuota viena iš trijų Derrid‘os knygų, išleistų 1972-iais - esė kolekcijų rinkinys [[,,Margins of Philosophy‘‘]] ir interviu kolekcijos [[,,Positions‘‘]].
== 1973–1980 ==
Nuo 1972-ųjų, Derrida vidutiniškai į metus parašydavo daugiau nei vieną knygą. Derrida tesė savo svarbių darbų publikavimą, tokių kaip [[,,Glas‘‘]] (1974) ir [[,,The Post Card: From Socrates to Freud and Beyond‘‘]] (1980).
1980-aisiais, per amerikiečių [[kultūros karus|kultūros karai]], [[konservatoriai]] pradėjo disputą apie Derrida‘os įtaką ir palikimą ant Amerikos inteligentijos ir tvirtino, kad jis darė įtaką Amerikos literatūriniams kritikams ir teoretikams daugiau, negu akademiniai filosofai.
Po 1972-ųjų, Derrida sulaukė didžiulio dėmėsio JAV, buvo reguliariai lankomas profesorius ir dėstytojas keliuose didžiuosiuose JAV universitetuose. 1980-aisiais, vykstant Amerikos kultūriniam karui, konservatoriai pradėjo ginčyti Derridos įtaką bei palikimą Amerikos intelektualams, ir tvirtino, kad jis daro didesnę įtaką Amerikos literatūros kritikams bei teoretikams, nei akademiniai filosofai.
== Of spirit (1987) ==
1987 metų kovo 14-ąją, Derrida CIPH konferencijoje, pavadinimu ,,Heidegger: Open Questions” skaitė paskaitą, kuri vėliau buvo publikuota 1987 metų spalį, tik kitu pavadinimu - ,, Of Spirit: Heidegger and the Question“. Tai keičia Geist (spirit) rolę Heidegger darbe, tampa aišku, kad 1927-aisiais, ,,spirit” buvo vienas filosofinių terminų, kuriuo Hedegger rėmėsi savo regėjimuose ir rašyme.
Būdamas įsipareigojęs nacių politikai 1933 metais, Hedegger vis dėlto tapo „vokiečių dvasios“ laimėtoju ir taip lyg pasitraukė iš interpretacijos išaukštinimo 1957-aisiais. Tuo tarpu Derrida klausia ,,kas iš to?“. Jo knygoje matyti pagarba Heidegger ir jo įsipareigojimui (pavyzdžiui, ,,The Ends of Man“ knygoje ,,Margins of Philosophy“, taip pat Derridos seminaras Paryžiuje apie filosofinę tautybę ir nacionalizmą 1980-ųjų viduryje ir jo esė, publikuotose anglų kalba kaip ,,Geschlecht ir Geschlecht II“). Jis apsvarsto keturias pagrindines temas Heidegger filosofijoje: "klausimų klausimas", "technologijos esmė", "gyvuliškumo diskursas" ir "epochos" arba "paslėpta teleologija, pasakojimo tvarka." ,,Of spirit‘‘ yra svarbus įnašas į Heidegger nacizmą. Tuo pačiu metu pasirodė dar nežinomo Čilės rašytojo [[Victor Farías]] publikacija prancūzų kalba, kurioje buvo kaltinamas Heidegger , neva jo filosofija privedė prie [[nacistinio|nacizmas]] šturmo, [[smogikų padalinio susiformavimo|Sturmabteilung]]. Derrida duodamas interviu atsakė į Farías kaltinimus Heideggeriui: ,,Heidegger yra filosofų pragaras“, po jo esančiame straipsnyje, Derrida tęsė mintį klausdamas: ‚,Komentarai be argumentų, priežasčių?“, ,,Kaip pripažinti, esant priežastims?“. Jis pavadino Farías silpnu ir nesuprantančiu Heidegger minties skaitytoju, pridėdamas, kad didžiąją dalį įrodymų Farías su savo šalininkais ėmė iš jau seniai žinomos filosofinės bendruomenės.
== 1990-ieji: politinės ir etikos temos ==
Buvo teigiančių, kad nuo 1990-ųjų, Derridos darbai įgavo politinių atspalvių. Tokia nuomonė kilo po tai įrodančių Derridos tekstų: ,,Force of Law’’ (1990), [[,,Specters of Marx’’]] (1994) ir ,,Politics of Friendship’’ (1994). Kiti , įskaitant ir patį Derrida prieštarauja ir teigia, kad dauguma jo filosofinių darbų politine tematika, jau gali būti matomi ir daug ankstesniuose darbuose.
Kiti, atvirkščiai, teigia, jog Derrida tekstai tapo etiški, kaip kad ,,The Gift of Death”. Jame aiškiai jaučiamas tiesioginis santykis, ryšys tarp etikos ir religijos. Šiame tekste Derrida interpretuoja pradedant Biblijos tekstais, ypač apie [[Abraomą|Abraomas]] ir [[Izaoko pasiaukojimą|Izaokas]], ir baigiant [[Søren Kierkegaard]] knyga ,,[[Fear and Trembling]]”. Derrid’os šiuolaikinių rašytojų, kaip [[Emmanuel Levinas]], [[Walter Benjamin]], [[Carl Schmitt]], [[Jan Patočka]] aprašomos temos, tokios kaip įstatymas, teisingumas, atsakomybė ir draugystė, turėjo reikšmingą įtaką Derridos filosofijai. Derrida ir dekonstrukcija, darė įtaką estetikai, literatūrinei kritikai, architektūrai, [[filmų teorijai|filmų teorija]], [[antropologijai|antropologija]], [[sociologijai|sociologija]], [[istoriografijai|istoriografija]], įstatymams, [[psichoanalizei|psichoanalizė]], [[teologijai|teologija]], [feminizmui|feminizmas]], homoseksualams ir politikai. Dekonstrukcijos buvo paveikti ir kai kurie autoriai, kaip [[Jean-Luc]] [[Nancy]], [[Richard Rorty]], [[Geoffrey Hartman]], [[Harold Bloom]], [[Rosalind Krauss]], [[Hélène Cixous]], [[Julia Kristeva]], [[Duncan Kennedy]], [[Gary Peller]], [[Drucilla Cornell]], [[Alan Hunt]], [[Hayden White]], [[Mario Kopić]], and [[ Alun Munslow]].
Levino laidotuvėse Derrida pateikė panegerika, kuri vėliau buvo publikuota pavadinimu ,, Adieu à Emmanuel Lévinas”, joje buvo atskleistas jo įvertinimas ir Levino moralinės filosofijos tyrinėjimai. Derrida panaudojo [[Bracha L. Ettinger]] interpretaciją apie, Lévino supratimą apie moteriškumą, ir pritaikė tai savo ankstesniems sakitiniams.
Derrida tęsė literatūrinių skaitinių pristatymus, ekstensyviai rašydamas pagal [[Maurice Blanchot]], [[Paul Celan]] ir kitus.
1991-aisiais, jis publikavo ,,The Other Heading”, kur buvo diskutuojama ir aptariama tapatumo sąvoka (kultūrinis, Europos ir nacionalinis tapatumai), vardant kurio Europoje buvo vykdomas žiauriausias smurtas, vyravo ksenofobijos, rasizmas, antisemitizmas, buvo vykdomi religinio ar nacionalinio fanatizmo nusikaltimai.
* [http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=721&kas=straipsnis&st_id=2968 Šiaurės Atėnai]
| |||